Darbėnų troba

Žemaitijoje nuo senų laikų buvo daugiausia vienkiemių. Pavienės, laisvo plano sodybos telkėsi į kupetinius (branduolinius) kaimus. Tokio kaimo fragmentas atkurtas Lietuvos liaudies buities muziejuje. Jo branduolį sudaro keturios sodybos: stambiausia − Darbėnų, vidutinės − Kartenos ir Gintališkės, mažažemio − Įpilties. Nors sklypai susieina, bet sodybos išsidėsčiusios laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Vienkieminės sodybos – Dirgalio ir Gondingos.

Žemaitijoje sodybos buvo kur kas laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Pirmiausia čia sodybos stambios, laisvai išsidėsčiusios, prisiderinusios prie gamtinės aplinkos. Jose daugiausia, lyginant su kitomis Lietuvos etnografinėmis sritimis, trobesių. Pilname žemaitiškos sodybos trobesių saraše būdavo iki 10 statinių. Klėtyse vėlgi randama iki 7 patalpų. Tvartai neretai dvilinko, trilinko plano. Stogai dažnai keturšlaičiai (valminiai), žemai nuleistom pastogėm, o viršuje su čiukurais. Plačiau

Ubladė

Fotonegatyvas LBM 19136, N 3369

Ubladę 1968 m. užfiksavo muziejaus darbuotojas Stasys Daunys Medoniškių k., Kretingos r.

Ši ubladė – tai karkasinis, nedidelio, kompaktiško tūrio, stačiakampio plano specialus pastatėlis duonai kepti ir kitiems buities darbams atlikti, būdingas tik Žemaitijai. Durys paprastos, vieno sluoksnio vertikalių lentų. Stogas dvišlaitis, dengtas gontais. Ignas Jablonskis, kruopščiai tyrinėjęs Budrių kaimą Skuodo rajone, apie vienai kaimo sodybai priklausiusią ubladę, statytą 1907 m., rašė: „Pastatėlyje dvi patalpos: virtuvė (koknė) ir duonkepė. Virtuvėje šutinti jovalai kiaulėms, o talkų metu virtas maistas talkininkams, be to, būdavo apvirinami drabužiai plovimui, dažomi siūlai, veliamas milas ir atliekami kiti namų apyvokos darbai. Duonkepėje buvo masyvi duonkepė krosnis, statyta iš žalių ir degtų plytų“.

Ubladę galite pamatyti ir Lietuvos liaudies buities muziejuje, Žemaitijos sektoriuje, Darbėnų sodyboje.