Žemaitija

Žemaitija – etninis regionas dabartinėje Šiaurės vakarų Lietuvoje. Žemaitija užima apie 21 000 km². Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.

Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje – kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.

Čia anksčiau nei kitur plito lietuviška raštija, formavosi inteligentija. Net baudžiavos sąlygos buvo geresnės nei Aukštaitijoje. Su baudžiauninku lažą galėjo eiti ir jo bendrininkas (baudžiauninko žmogus). Nemunu gausybė prekių plaukė į Vakarų Europą, o iš ten – į Lietuvą per Žemaitiją patekdavo įvairių gaminių, naujausių ūkininkavimo formų. Tokie kultūriniai ir prekybiniai ryšiai veikė žemaičių gyvenseną.