Aukštaitija

Aukštaitija užima rytinę Lietuvos dalį. Tai didžiausias etnografinis regionas, kuriame aukštaičiai gyveno vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – ūlyčiose, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai pastatai – kiemo gilumoje. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė) Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai.

Aukštaitijos krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. 2010 m. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.