Kraičlovis audiniams ir drabužiams laikyti

Kreteklis

Obelinės sodybos klojime galima pamatyti tik Suvalkijoje naudotus kreteklius. Kreteklis – įrenginys rugių pėdams blokšti ir krėsti, nesulaužant jų stiebelių. Jį sudaro reketis, įtaisytas į stovą. Reketis susideda iš dviejų ratų ar skritulių, sujungtų skersiniais, su per vidurį einančia ašimi. Skersiniuose šachmatine tvarka įtvirtinti mediniai ar geležiniai virbalai. Kartais kreteklių viršuje uždedamas lentinis gaubtas, kad grūdai nebirtų į visas puses. Kretekliai buvo sukami rankomis arba arklių varomu vilktu. Prie kreteklio gerklės stovėdavo du stiprūs vyrai ir leisdavo į mašiną tik pėdų varpas, kurias ten nukuldavo. Paskui suleisdavo pėdą iki pusės, kad iššukuotų. Leidikai turėjo ne tik išlaikyti rankose apdorojamą pėdą, bet ir laiku jį ištraukti. Pėdą ištraukę, jį apsukdavo ir suleisdavo iššukuoti ražus. Nublokštus pėdus dar apkuldavo spragilais, kad neliktų nė grūdo ir paskui į stogą neįsimestų pelės.

Pintinė (kašė)

LBM 44707 NA 6467

Kasdieninis suvalkiečių stalo indas. Šeimininkės į pintinę pildavo virtas bulves su lupenomis, kurias vadino šutbulvėmis. Karštas neluptas bulves valgė per pusryčius, pietus ir vakarienę. Pintinę su bulvėmis dažniausiai statydavo ant stalo. Sočiausiai valgydavo per pusryčius ir pietus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pusryčiams dažniausiai būdavo verdamos raugintų kopūstų ir batvinių sriubos su lašiniais, rudenį su aviena. Jas valgydavo su karštomis šutbulvėmis. Sriubos būdavo riebios, taukų puode ant kopūstų – šaukštu nepramuši. Pietums valgydavo kas likdavo nuo pusryčių: sriubą su šutbulvėmis, mėsą, kartais iškepdavo kugelio. Vakarienei jas valgydavo su rūgpieniu, su kiaulienos ar žąsienos spirgais. Per Gavėnią vakarienei šutbulves valgė su silkėmis, aliejumi, grybais, cibulaine: į virintą vandenį įpildavo burokėlių rūgšties, įpjaustydavo svogūnų, kartais silkių, įdėdavo pipirų, druskos. Šeimai užtekdavo vienos pintinės, jas nupindavo sẽniai arba pirkdavo turguje. Pintinės didumas priklausė nuo šeimynos dydžio, dažniausiai joje tilpdavo puodas bulvių. Pavalgius pintinę išdaužydavo į stalo ar krosnies kampą. Kai labai susimurzydavo, ją išplaudavo. Pavasarį, per didįjį skalbimą, pintinę plaudavo pelenų šarmu. Šeimininkės pintine naudojosi nuo bulviakasio iki pavasario. Tarpukariu pintinės buvo labai populiarios, kaip pasakojo ekspedicijose pateikėjai: juk nebuvo tų pinigų indams pirkti.

Pintinę be rankenos mini J. Būtėnas monografijoje „V. Kudirka“:

Pamotė norėjo vakarienę paduoti Vincui kaip svečiui atskirame kambaryje, bet tėvas suriko:

–Šiandien Vincas valgys su visais.

Vincas sėdo prie stalo, paėmė medinį šaukštą, šutintą bulvę su lupyna iš berankio krepšio, pastatyto ant stalo, ir ėmė lupti bulvę. Nulupo iki pusės, padėjo bulvę ir šaukštą ant stalo ir iškiūtino pro duris.

Pintinė LLBM dovanota 1991 m. Naudota tarpukaryje ir po Antrojo Pasaulinio karo Voverių kaime, Sintautų sen. Šakių rajone. Plačiau

Prijuostė, žiurstas

LBM 4424/ AD 737

XIX a. Šakių r. Griškabūdžio ap. Vidgirių k. Ilgis – 72 cm, plotis – 62 cm.

Metmenys ir ataudai lininiai, kaišyta vilnoniais (skaistgijų) siūlais. Dvipalė. Apačioje specialiuoju raukimu (snapeliais) prijungtas prieduras. Ilgus amžius prijuostė buvo labai svarbi tradicinės kaimo moterų aprangos dalis. Senosios prijuostė dengė didelę kostiumo dalį, tuo suteikdamos, priklausomai nuo dugno ir rašto spalvų, visam apdarui šviesų, ryškų ar santūrų įspūdį. Moteriai pasirodyti be prijuostės buvo nepriimta ties šiokią dieną, tiek šventadienį. Kaišytinės zanavykių prijuostės – vieni gražiausių lietuviškų XIX a. audinių.