Etnografinių regionų metai

Verbų sekmadienis

Didžioji, arba Kančios, savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Kiekvienas, senas ar jaunas, nešėsi verbą. Buvo sakoma: jei kas bažnyčioje šį sekmadienį neturės verbos, velnias uodegą įkiš į ranką.

Svarbiausia ir prasmingiausia šioje šventėje yra augalų garbinimas, t. y. jų nešimas į bažnyčią, pašventinimas. Pašventinimui skirta augalų puokštė vadinama verba. Tam tinkamiausi amžinai žaliuojantys ir pavasarį anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai. Lietuvoje tai yra kadagys ir gluosnis. Ne visuose Lietuvos regionuose nešėsi vienodas verbas: Aukštaitijoje (išskyrus Rytų Aukštaitiją), Suvalkijoje ir Žemaitijoje pagrindinis verbos komponentas buvo kadagys. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje pagrindinės buvo verba, verbele vadinamos gluosnių šakelės.

Verba Dzūkijoje: Dieveniškėse (Šalčininkų rajone)

Ėmė dažniausiai 3, kartais 5 verbeles. Iš anksto pamerkdavo tam tikrų karklų šakeles, kurios išleisdavo lapelius ar nešė nesusprogdintas. Verbelės buvo nešakotos: „viena dvylipinė – tai avys po 2 ėriukus vedžios“. Dėjo kuniūčių (gluosnių su „kačiukais“) šakelių: „Kuniūtės, kad avys vestus. Kai pašvenčia, kas avis turi, tų pumpurukų duoda suėst avim, kad daug ėriukų, po 2-3 atvest“. Taip pat kadagio įrišdavo: „Ėglį nuo griausmo, kai perkūnas – parūko ėglio“. Pridėdavo šakelę ąžuolo su lapais, kurį vadino žiemakenčiu. Kai kurių paprastojo ąžuolo medžių parudavę ir nudžiūvę lapai išsilaiko lajoje iki pavasario. „Ąžuolą su lapais dėjo, kad jis tvirtas, tvirčiausias medis, kaip buvo tvirtas Jėzus, tai iškentė visus vargus. Ąžuolas ir kenčia žiemą ir vasarą su lapais. Negriūna lapai, turiasi, gal ir apgriūna, bet ne visi. Nusilaužiam prieš verbnyčią. Anksčiau nelauši, apibyrės“. Visą šluotelę apačioje surišo vilnoniu, geriausia, raudonu siūlu. Kai kas ir visą apvyniodavo: „Kas nori, prikryžiavoja ant visos šluotelės. Tas kryžiavojimas nieko nereiškia, tik kad nesisklaido taip į šalis“. Prieš bažnyčią ar po jos verba plakdavo namiškius, ypač vaikus, kad geri, sveiki būtų ir sakydavo: „Verba muša, ne aš. Užu savaitės Velykų laukiam“. Parnešę namo užkišdavo už balkio ar padėdavo už švento paveikslo.

Pavasarį išvarydami gyvulius į ganyklą, jiems suduodavo su verbele: „Kai gyvulius išvarinėja pavasarį, suduoda gyvuliui, kad laimingai išsiganytų, kad vilkas nesuėstų ir nuo taip kokios nelaimės. Vienąkart suduoda bet kur visus gyvulius: ir avis, ir karves. Šeimininkas suduoda. Išleidžia piemenį. Tada piemeniui duoda tų verbytį ir jis nešiojas per dieną, kad (jį) saugotų“.