Dzūkija

Pietryčių Lietuvą aprėpia Dzūkija – įstabiai gražus, gamtiškai, istoriškai ir etniškai nevienalytis kraštas. Besidriekiantis nuo ežeringos ir kalvotos dzūkų Užnemunės vakaruose per giriose besislapstančią ir smėlėtą miškingąją dalį link Vilnijos. Dzūkija, kaip ir kiti etnografiniai regionai, neturi griežtų ribų.

Dzūkus atskirtume iš kalbos, ši tarminė ypatybė laikoma labai archajiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės, o ir medžiaginė kultūra – apranga, buitis, statiniai yra savaip panašūs, taip pat daug kur išlaikę archajiškus bruožus. Sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tarp gūdžių girių, pelkių, vandenų, smėlingų kalvų įsikūrę dzūkai dirba skurdžią žemę kartu naudodami gausias laukinės gamtos dovanas, nedaug nuo jos nutoldami.

Nors dzūkų ūkiai, lyginant su kitais regionais, menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo arti vieni kitų įgūdžius, labai pravarčius sunkesnėmis sąlygomis.