Mokyčiausios  Aukštaitijos žolininkės –  žiniuonės tauragniškės habilituotos biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996 m.) akimis Žolinės vaistažolės – tai moterų šeimininkių rūpestis. Rinko jas ir per Ilgę (Kupolines, Jonines), bet tada buvo pagrindiniai rinkėjai jaunimas.

Įpratome, šeimininkė už visus namus atsako, visus sužiūrėti turi, ne tik žmonėmis, ir gyvuliais pasirūpinti, tad ir jų vaistažolių rinkimas kitoks. Gal tik viena kita surenka trejų devynerių žolynų: kuri pramanesnė ir – penkeria, ir septyneria, ir devyneria / devynerius. Kad ir po saują kiekvienų – pūdinis glėbys susirenka.

Ankstyvą rytą surinktus žolynus bažnyčion šventinti neša. Kam kiek tolėliau – ankstyvas rytas dar be aušros prasideda. Būna iš anksto apsižiūrėjusi, kur ką rinks, ir taip numato, kad pakeliui būtų. Lyg ir tvarka tokia, kad toje pačioje vietoje tik viena terenka, beje, kaip joks save gerbiantis grybautojas ar spanguoliautoja neis antra pėda, gal dėl to ir uogų ir grybų kitaip derėta. Iš to pat kaimo į tą patį miestelį kaip ir vienas kelias, o rinkėjų – kelios, lyg ir neprasitardamos susitaria, kuriuo taku kuri eisianti. Jei jau susitinka, kad vienur ar kitur dviese susieina, lyg ir viena kitos nepastebėjusios, šonan pasitraukia.

Žoles reikia pačiai šeimininkei neštis, negalima jų ir vežtis. Pabrėžiama, kad šeimininkė žoles nešdama eina skara apsigaubusi. Jei namuose yra dvi vienodo amžiaus moterys, kaip antai dviejų brolių žmonos, netekėjusi vyro sesuo ar marti, skara apsigaubusi eina tik viena.

Jei namuose dvi netekėjusios seserys, dviejų brolių žmonos ir gerai sutaria, tai vienais metais eina viena, kitais – kita. Skara – viršumo, tam tikros valdžios ženklas, ne tik namuose, bet ir viešai pabrėžiamas. Bepigu toms, kurios turi lengvesnes skaras, o jei tokios nėra – tenka po storoka vilnone paprakaituoti. <…> Skara, nors ir lininė austa – itin prestižinė kostiumo dalis, negi gobsies vieninėse staklėse austa marška per vidurį susiūta. Galima lovos ar staltiesės užtiesalą per vidurį susiūti, o skaros – niekaip. Jei kas marška apsigobtų – per tris parapijas juoko būtų.

Daug nešus, gerą kelio galą nuėjus, reikia atsipūsti, ir skarą pasidėti, ir žoles gražiai pertvarkyti. Tad būtinai užeidavo pas kokią gerą pažįstamą ar giminaitę. Iš to paties kaimo retai kelios į tuos pačius namus sueidavo, bet iš kelių kaimų po vieną sueidavo keturios, penkios. Dažniausiais stengdavosi sesuvomis suvažiuoti, t. y. visos toliau nutekėjusios seserys (kaip ir broluva – visi broliai: ir kas namuose, ir kas išėjęs iš namų); tokiu būdu Žolinė – šeimos šventė.

Nors šeimininkė džiaugsmingai pakudakuodavo, netikėtų viešnelių sulaukusi, aišku, iš anksto žinodavo, kiek ir kurios užeis. Tad viešniom nebuvėlėm ir sūrį suslėgus, ir kokios giros padariusi, na, tarkime, be giros, tuokart vadinamo gero alaus prisunkusi. Nors alaus darymas lyg ir vyriškas darbas, kiekviena šeimininkė mokėjo gerą alų padaryti. Per Žolinę ne tiek daug jo ir reikėdavo, tad didelių kubių kilnoti nereikėdavo. Tarp vyrų ir moterų daromo alaus ir skirtumų būta: vyrai darydavo alų pirmininką, ir antrininką, ir tretininką, ir skinkį, t, y, alų iš ketvirtą kartą nuvirintos salyklos, nelygu, kokius svečius reikės vaišinti, o moterys darydavo tik vieną alų iš pirmą ir antra kartą nuvirintos salyklos. Iš vėliau nuvirintos padarydavo kokios giros ar šiaip gėrimo – rugpjūtį dar būna karštų dienų, gerti norisi, rūgštelė, kad ir neputota, širdį atgauna.

Pagal vardą rugpjūtis lyg ir rugių pjūtė, o iš tiesų rugiai jau seniai nupjauti, bet ir pirmai duonai nublokšti, pramalti, kad kiekviena šeimininkė, keliaujanti bažnyčion, atsineša ir kokį kepalėlį savos duonos paragauti, pažiūrėti, ar šiais metais balta duonelė. Dažniausiai ne vien duoną vežasi, bet ir stipresnio maisto: dešros, kumpio ar lašinių gabalą, neseniai pjauto „baronioko“ mėsos, kartais kokią žąsį. Dažnai duonon įkepa lašinių, atsineša baltesnio kvietinio pyrago. Į tą patį kiemą atvažiuoja ir namiškiai. Žinoma, truputėlį vėliau, pačiom mišiom, kai moterys jau bus bažnyčion suėjusios.

Netikėtos viešnelės apžiūrinėja vien kitos žoleles, pasitaria, pasiklausinėja, kuri nuo kurios ligos ar aplaido tinka, gražiai savuosius glėbius susideda, varstuke ar juostele tvirčiau suriša. Kiek atsipūtusios, atsigėrusios, skaras pasidėjusios, nešasi žolynus bažnyčion, dedasi ant Marijos altoriaus laiptų šonų. Kai visos parapijos moterys sueina, kalną žolynų prikrauna, o jau kvapas – jokie smilkalai prilygti negali, tik širdį aukštyn kelia. Oi negražu, oi blogas ženklas, jei kam galva sugauna, tenka per pamaldas iš bažnyčios išslinkti. Kartais atsineša ūkininkai ir grūdų po ryšuliuką. Kas suneša – kunigas pašventina.

Po pamaldų moterys išsiskirsto savo pėdelius, nusineša į tuos namus, kur apsistojo, suvynioja į skaras ir vežiman padeda. Šeimininkė jau belaukianti, stalą pataisiusi. Kas namuos ir kas atvažiavo, visi susėda, visi ragauja, užgerdami visokius reikalus aptaria, tik apie ligas nekalba. Kam reikėjo, prieš išnešant žolynus bažnyčios atsišnekėjo. Jaunimas, žinoma, išsprunka ir miestelin pereiti kokį kartą ar savo draugų miesčionių aplankyti, senimui ir vyresniems – ilgam kalbos pakanka. Kai saulė vakaruos, per kačergą nuo žemės, svečiai išsiruošia namo. Jei kas nesuvalgyta liko, žinoma, niekas nepasiima ir neišsiveža, lieka šeimininkams. Namiškiams lauktuvių saldainių ir riestainių spėjo nusipirkti ir vežiman pasidėti. Jei apsistoja pas ne itin pasiturinčius, dažnai ir kokį sūrį ar kepaliuką specialiai atveža, to ir neprariekia, neprapjauna. Pasidalyti šviežia duona – toli ne tik labdara. Manoma, kad pasidalyta duona skalsesnė, panašiai ir kvietimas skerstuvėms ar skerstuvių nunešimas į namus skalsina mėsą – tai labai senų, bendruomeninių laikų, kai maistas buvo dalijamas visiems, pėdsakas.

Žoles atnešusios moterys grįžta būtinai važiuotos, jei savo vežimo nebuvo, tai su kaimynais; telpa – važiuoja visi, netelpa, jauni ir pėsti parbėga, nors dažniausiai ne tiesiai į namus, o ant kokio gražaus kalnelio ar didesnėj kluonienoj gegužinei susimeta.

Parvežtas žoles iškaišioja troboje už sijų, per visa trobą, o ne krikštasuolėje, kur sukiša Ilgės žoles, pastato rugių ar kviečių (ar abu) pėdą, kabina pabaigtuvių vainiką ar juostą. Palubėje žoles kaišioja taip, kad kiekviena savo vietą turėtų.

Rinks žolynus, daugiausia vaisius ir šakas su pumpurais, kiek ir nukritusių klevų ar kaštonų lapų, kaštonų lapkočių. Daugiausia renka tuos žolynus, kurie nuo visokio kaulų sukimo, nuo nyrių ir lūžių, taip pat ir darbiniams gyvuliams.

Ir kiekiu, ir rūšimis daugiausia vaistažolių surenkama per Žolinę, nors kiekvienas metų laikas turi ir savo žolynus, ir savo rinkėjus. Gal ir savaime taip klostosi, kad didesnieji gydymo rūpesčių ir pagrindinė žinių dalis tenka moterims, bet skara pabrėžiama viršenybė ar tik nebus tų senųjų laikų liekana, kai tikrai viršenybė buvo moterų.

 

Parengė vyresn. muziejininkė Vida Olechnovičienė

 

Parengta pagal E. Šimkūnaitės straipsnį: Žolinė – visos giminės šventė // Diena. 1994, rugpjūčio 1 d.