Muziejuje auginami žemaitukai, stambinti žemaitukai ir Lietuvos sunkieji arkliai – 18 arklių banda. Sena vietinė žemaitukų arklių veislė žinoma nuo VI – VII a. Jie garsėjo kaip karo arkliai ir iki pat šių dienų išsaugojo savo gerąsias savybes. Žemaitukai nedidelio ūgio (aukštis ties gogu 128 – 142 cm), tačiau labai ištvermingi, nelepūs, stiprūs, atsparūs ligoms, vislūs ir ilgaamžiai. Jų išorė graži, judesiai elegantiški, charakteris guvus, energingas, bet paklusnus. Žemaitukai universalūs – jie ištvermingi darbe ir bėgdami ilgus atstumus, tinkami mėgėjiškam jojimo sportui, turizmui.
⠀
XIX a. antroje pusėje, suintensyvėjus žemės ūkio gamybai ir prireikus stambesnių arklių, žemaitukus pradėjo stelbti kitų veislių arkliai. Be to, žemaitukai pradėti kryžminti su sunkiaisiais ir jojamųjų veislių arkliais. Žemaitukų veislė buvo beišnykstanti. Kunigaikščių Oginskių rūpesčiu buvo įkurta draugija žemaitukams veisti. Vėliau juos veisė Gruzdžių žirgynas, kurio arklius, baigiantis karui 1944 m., išsivarė vokiečiai. Iš pabėgusio eržilo Erelio ir aplinkiniuose kaimuose surinktų augintų žemaitukų kumelių veislė buvo atstatyta. Žemaitukai yra įtraukti į pasaulyje saugomų arklių veislių sąrašą.
⠀
Žemaitukai nuo seno žinomi ir už Lietuvos ribų. Šios veislės kumelė Žaibė ir eržilas Hiršas trečioje pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 m. buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Keistutis – didžiuoju sidabro medaliu. Žemaitukus dėl jų ištvermingumo, nereiklumo ir nedidelės kainos noriai pirko latviai, belgai, vokiečiai ir anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva per metus parduodavo apie 30 tūkst. arklių.
⠀
Žemaitukai davė pradžią trims arklių veislėms. XVIII a. pabaigoje vokiečiai Trakėnų veislei išvesti naudojo žemaitukų kumeles, o XX a. žemaitukų veislės pagrindu sukurtos Lietuvos sunkiųjų ir stambiųjų žemaitukų veislės. Stambieji žemaitukai yra šiek tiek aukštesni ir stambesni už žemaitukus. Jie išsaugojo senųjų savybes: darbingumą, atsparumą ligoms, nereiklumą pašarui. Tinka ir joti, ir traukti vežimus. Abiejų tipų žemaitukai dažniausiai būna bėri, juodi, pilki. Lietuvos sunkieji yra ištvermingi, stiprūs, vislūs, ilgaamžiai ir labiausiai tinka žemės ūkio darbams. Daugiausia sarti, rečiau bėri.
⠀
Arklio klausa daug geresnė už žmogaus. Arkliai puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją. Jeigu ant jo rėkiama, pulsas dažnėja. Turi puikią uoslę. Arklys užuodžia visu kūnu. Maloniausias pagyrimas arkliui – jį paglostyti. Nemaloniausias – raginti pentinais ir žąslais. Arklio lūpos, ypač viršutinė, yra jautriausia kūno vieta. Turi išlavėjusį skonio pojūtį. Jie labai išrankūs maistui: neėda sugedusių avižų, nuodingų augalų ganykloje; negeria vandens, turinčio blogą kvapą ar kenksmingų medžiagų priemaišų.
⠀
2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos liaudies buities muziejus aukcione įsigijo ir trakėnų veislės kumelę Henriką. Trakėnai – Rytų Prūsijoje, visai netoli Lietuvos buvusiame Trakėnų dvare sukurta jojamųjų žirgų veislė. Ją kuriant buvo naudojami ir žemaitukai.
⠀
