Žemaitija – etninis regionas Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Jai būdingi kuplūs, žemai nuleistais stogais, stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, o pastatuose – daug patalpų. Namuose – patogūs išardomi baldai, daug medžio raižinių. Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkaklūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Ligi pat XX a. antrosios pusės po kaimus per Užgavėnes vaikščiojo persirengėliai.

Muziejuje Žemaitijos sektorių sudaro šešios sodybos. Žemaitijoje nuo senų laikų buvo daugiausia vienkiemių. Pavienės, laisvo plano sodybos telkėsi į kupetinius (branduolinius) kaimus. Tokio kaimo fragmentas ir atkurtas muziejuje. Jo branduolį sudaro keturios sodybos: stambiausia − Darbėnų, vidutinės − Kartenos ir Gintališkės, mažažemio − Įpilties. Nors sklypai susieina, bet sodybos išsidėsčiusios laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos. Daugelį sudomina linų apdirbimo įrankiai ir mašinos, klumpiaus bei puodžiaus dirbtuvėlės, akį patraukia Užgavėnių kaukės. Ant kamarėlės sienos kabanti auksu spindinti linų sruoga primena vokiečių tyrinėtojo pasakymą, kad lietuvaitės aukštu ūgiu, mėlynomis akimis ir šviesiais lininiais plaukais sužavėjo ne vieną užsienietį. Kartenos sodyboje įrengtas pabėgimo kambarys, skirtas kūrybiško laisvalaikio mėgėjams.

Vienkieminės sodybos – Dirgalio ir Gondingos. Netoli kepurinio malūno ir pakelės smuklės esančioje nedidelėje Gondingos sodyboje stovi dabar jau unikalus pastatas – senasis numas su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpomis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama, o XIX a. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai.

Pamatyk Žemaitijos regioną 360 laipsnių kampu!