Vytautas Stanikūnas gimė netoli Panevėžio, Venslaviškių kaime, inteligentų Juozo Stanikūno ir Aleksandros Narkevičiūtės šeimoje. Jo tėvas J. Stanikūnas, poetas, žinomas kaip Žemės Dulkė, rašydavo (dar ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą) į lietuviškus leidinius „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Ateitis“, vaidino „Aido“ draugijoje. Jis buvo mokęsis, kaip ir daugelis tos kartos žmonių, tik pradžios mokykloje, tačiau toliau mokslus tęsė savarankiškai.
Vytautas Stanikūnas, augdamas sveikame lietuviškame kaime, poetiškoje aplinkoje, į gyvenimą atsinešė didelius turtus – ramų būdą, toleranciją, poetiškumą, talentą puikiai pasakoti, dainuoti, bet kuria proga kalbėti „be popierėlio“, o Jo širdyje „visą gyvenimą degė meilė savo gimtinei, tėviškei, Tėvynei.“.
1937−1944 m. V. Stanikūnas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, 1944 m. tarnavo vietinėje rinktinėje, Tėvynės apsaugos kariu savanoriu. Baigiantis karui pradėjo mokytojauti, nes buvo baigęs pedagoginę klasę ir turėjo teisę dirbti jaunesniuoju mokytoju. Taip išsigelbėjo nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. 1944−1945 m. dirbo Panevėžio rajono Pajuostės ir Krekenavos mokyklose, 1945−1946 m. – Pakruojo rajono Rozalimo progimnazijoje. 1946−1950 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete menotyrą ir muziejininkystę. Svajojęs tapti aktoriumi, vaidybos studijoje V. Stanikūnas mokėsi pas Borisą Dubeneckį, Joną Siparį. Didelį įspūdį paliko senųjų Universiteto dėstytojų, ypač Pauliaus Galaunės, paskaitos. Per 1949 m. kovo 25 d. akciją „Priboj“, rusų okupantams išvežus į Sibirą Tėvą, dėdes, tetas, V. Stanikūnas su sergančia mama ir seseria tapo benamiais, buvo persekiojamas ir priverstas išvykti iš Vilniaus. 1951 m. apsigyveno Biržuose, ir iki 1966 m. dirbo Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju.
1966 m. buvo pakviestas į kuriamą Lietuvos liaudies buities muziejų: „ … dirbdamas Biržuose netikėtai gavau savo studijų bičiulio etnografo Vacio Miliaus laišką, kuriame jis rašė, kad „buities muziejaus idėja nemirė… – toks muziejus Lietuvoje bus statomas. Jau parinkta ir būsimo muziejaus vieta“. Siūlė prisiminti muziejininko darbą“. Apsispręsti nebuvo lengva. Būsimo muziejaus direktoriaus laukė labai nelengvas darbas – reikės suderinti daugybę nuomonių, idėjų, pasiūlymų, įveikti ambicijas, sutelkti įvairių profesijų žmones darbui, rasti tą aukso vidurį tarp inteligentijos, jos norų ir valdžios atstovų siekių.
Bet, kaip sakė pats V. Stanikūnas, „Vėl prisiminiau Pauliaus Galaunės paskaitas, kuriose profesorius dažnai užsimindavo apie „muziejaus po atviru dangumi“ reikalingumą Lietuvoje ir jo reikšmę. Lietuviškas kaimas, jo buitis, lietuviškos sodybos man buvo artimos ir savos. Gimiau ir augau ūkininko sodyboje netoli Panevėžio dvigalėje aukštaitiškoje gryčioje. Visam laikui į atmintį įsirėžė aukštaitiška šnekta, senieji papročiai, močiutės, kuri dar gerai prisiminė 1863 m. sukilimą, pasakojimai, pasakos ir dainos. Pažįstami kaimo darbai: ganiava, kūlimas nuo spragilų, arklinės kuliamosios iki „dampio“, linaminės su karšta jauja ir traškančiais linais. Pirmosios pamokos šimtametėje gryčioje su duonkepe krosnimi prie durų ir krūvelėmis pelenų, kuriuos barstydavome rašalui nusausinti. Pažįstami buvo ir miško ruošos darbai. Tėvai statėsi naujus trobesius – gryčią, svirną, klojimą, pirtį, todėl iš vaikystės prisižiūrėjau, kaip dirba dročiai, dailidės, staliai. Kaimo statyba, amatai buvo savi ir įdomūs.“
Kultūros ministro J. Banaičio įsakymu nuo 1966 m. gegužės16 dienos pradėjo eiti muziejaus direktoriaus pareigas.
Kaunas jam buvo svetimas. Neturėjo čia buto. Su pirmaisiais kolegomis teko miegoti buvusio ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus namo (nacionalizuoto) virtuvėje. Pirmieji jo bendradarbiai buvo muziejininkas iš Rokiškio Stasys Daunys, Suvalkijos sūnūs Leonardas Lekavičius, Petras Vėlyvis. Muziejaus administracija buvo keliuose pastatuose Kaune, eksponatų fondai-saugyklos – tam nepritaikytose, tiksliau, sandėliu paverstose Pažaislio vienuolyno patalpose, muziejaus statybos aikštele tapo Pievelių kaimas prie Rumšiškių miestelio Kaišiadorių rajone…
Prasidėjo įtemptas organizacinis darbas. Su visa energija į jį kibo. Reikėjo suburti kolektyvą. Sėkmingai išsprendė ne vieną konfliktinę situaciją, kilusią iškeldinant Pievelių kaimo gyventojus iš dabar jau muziejaus teritorijos. Reikia pastebėti, kad turėdamas gero organizatoriaus savybių, būdamas tolerantiškas, jis greit surado bendražygių. Jam teko kartu dirbti su žymiausiais Lietuvos muziejininkais, architektais, istorikais, etnologais, tokiais kaip prieškario muziejininkai Paulius Galaunė, Klemensas Čerbulėnas, Vilnijos krašto žinovas ir muziejininkystės autoritetas Vincas Žilėnas, architektas, Lietuvos inžinierius, kraštotyrininkas Feliksas Bielinskis, architektas, architektūros istorikas Jonas Minkevičius, sakralinės architektūros žinovė Algė Jankevičienė, architektas Romanas Jaloveckas (tapęs muziejaus zonavimo projekto autoriumi), vienas žymiausių prieškario architektų, Italijoje studijas baigęs Vytautas Žemkalnis, urbanistikos specialistas Algimantas Miškinis, žymus etnologas, muziejininkas, kraštotyrininkas Vacys Milius, etnografas, kaimo architektūros istorikas Izidorius Butkevičius ir su daugeliu kitų kultūros darbuotojų, kurie kaip taisyklė, buvo savo krašto mylėtojai. Prie šių Lietuvos kultūrai daug davusių, daugumos jau Amžinybėn iškeliavusiųjų, mūsų giliam liūdesiui, prisijungė ir mūsų visų mylimas ir gerbiamas Direktorius.
Kai kam atrodo, kad sovietinė valdžia sudarė puikias sąlygas plėtoti lietuvių kultūrą, tačiau buvo ne taip. Tarybiniais metais nuolat trūkdavo bent vieno iš 4 komponentų, kurie stabdė arba lėtino muziejaus kūrimą. (Nežinia, ar taip įvykdavo netyčia, ar buvo daroma sąmoningai…) Beveik niekad vienu metu nebuvo pinigų, medžiagų, darbo jėgos, gamybos priemonių. O kur dar užguita tarybinė liaudis, kuri nesuprato muziejaus kūrimo prasmės ir sąmoningai arba nesąmoningai sunaikindavo eksponatus, atrinktus į muziejų. O kur dar anos valdžios ponų-“draugų“ grasinimai „išardyti nacionalistų lizdą“ ir žygiai „sustiprinti muziejų tarybiniais kadrais“ … Reikėjo be staigių vingių vesti muziejaus laivą, kad neužstrigtų biurokratijos seklumose ar nesudužtų, atsitrenkęs į politinių kietakakčių sukurtas uolas. Gebėjimas laviruoti sunkiomis politinėmis sąlygomis leido nenutrūkstamai kurti muziejų ir pasiekti jam pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Stanikūnas, mobilizavęs darbštų ir kvalifikuotą kolektyvą, sukūrė vieną didžiausių ir geriausių muziejų Europoje – muziejų po atviru dangumi: tokia ne tik ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir saugotinų vietų tarybos) vadovų, bet ir daugelio muziejaus lankytojų nuomonė.
Ilgamečio Direktoriaus Vytauto Stanikūno darbas įvertintas jau mūsų laikais – Jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, 1996 liepos 2 dieną tapo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriumi.
Vytautas Stanikūnas ir nebedirbdamas muziejuje, daug jėgų skyrė kultūriniam darbui, neišleido iš akių savo didžiausio kūrinio – Lietuvos liaudies buities muziejaus. Gi mums, muziejininkams, būdavo didžiulė šventė, mūsų „senajam Direktoriui, Stanikūnui“ atvykus į muziejų, pamatyti Jį, pabendrauti, pakalbėti. O kalbantis telefonu visad atsiliepdavo žvaliu balsu, vis pasidžiaugdavo Jį aplankančiais, pasidžiaugdavo, kad pats dar nuvažiuoja į parduotuvę ir dar šiais metais vis pajuokaudavo (turbūt, Jam skaičius 96 buvo gražesnis nei 97): „Kažkas čia ne taip, kažko nesuprantu, kokie čia skaičiai – 96, na negali būti, ne, ne, čia ne man!?“, tai tuoj vieningai nuspręsdavom, kad ne 96 Jam metai, o ne daugiau kaip 69!
Džiaugėsi savo šeima, o mes visi dėkingi visiems šeimos nariams ir ypač dažniau mūsų matomam Taučiui už nuolatinį rūpestį ir meilę Tėvui. Ir šiemet, Joninių išvakarių savaitgalį, Tautis pradžiugino savo Tėvą – Direktorius su savo mielu draugu maloniai praleido tas dienas Salose, ant ežero kranto.
Visi Jį mylėjom ir gerbėm. Taip paprastai ir taikliai pasakė šiandien Genutė Marčiulionienė: „šluoju ryte prie kontoros, ir jau ateina Direktorius. Mūsų gražuolis. Toks rimtas, tvirtas žmogus“.
Rugpjūčio 15-oji ilgam ir šeimai, ir bendraminčiams bus ir liūdnos žinios diena. Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems.
Bet – kaip seni žmonės sakydavo „Per Žolinę miręs eina tiesiai dungun“. Savo tauriu gyvenimu, gražiais darbais pradžiuginęs daugybę žmonių, mūsų mylimas Direktorius Vytautas Stanikūnas turbūt ir iš dangaus siųs laiminimus ne tik artimiesiems, bet ir savo mylimam „kūdikiui“ – Lietuvos liaudies buities muziejui.
Teodora ir Eligijus Morkūnai
