Minime žymią vietos savivaldos istorijos datą. Kuriantis Lietuvos valstybei, 1919 m. spalio 10 d. buvo priimtas pirmasis lietuviškas Savivaldybių įstatymas. Savivaldos diena šiandien švenčiama savivaldybėse, ji reikšminga visiems gyventojams, nes demokratinė savivalda – valstybės pagrindas.
1919 m. Savivaldybių įstatymas dar kartą kaip ir pirmieji VRM aplinkraščiai, pakartojo Lietuvos administracinį padalinimą valsčiais ir apskritimis. Taigi buvo numatyti du teritorinės savivaldos lygmenys. Miestai, priklausomai nuo dydžio, galėjo tvarkytis valsčių arba apskričių teisėmis. Įstatymas aptarė valsčiaus ploto nustatymą (valsčiaus plotą nustatinėjo valsčiaus gyventojai). Be to, patikslintas kaimų ir valsčių atsiskyrimo mechanizmas. Siekiant užtikrinti gyventojų atstovavimo principą buvo įteisintos ir seniūnijos. Seniūnijos gyventojai, susibūrę į krivūles, turėjo teisę išsirinkti seniūną, tačiau platesnių savivaldos funkcijų jos neturėjo.
Muziejaus miestelyje rodoma valsčiaus savivaldybės įstaiga – valsčiaus valdyba.
Valsčiaus valdyboje dirbdavo vykdomosios valdžios vadovas viršaitis ir jo „komanda“ – raštininkas ar sekretorius. Viršaitį rinkdavo valsčiaus Tarybos nariai.
1919 m. Savivaldybių įstatymu buvo įvestas 24 metų cenzas renkamiems savivaldybių nariams. Balsavimo teisę turėjo sulaukę 21 metų. Įstatyme buvo numatyta balsavimo tvarka naudojant kamuolėlius: „Valsčiaus Tarybos narių rinkimai atliekami slaptai, kamuolėlius metant (…) Kamuolėliai įdedami į tam tikrą dėžę, padalintą į dvi dalis, nudažyti viena juodai, antra baltai. Į juodai nudažytą dėžės dalį deda kamuolėlį tas, kas nenori, kad balsuojamas kandidatas būtų išrinktas, o į baltąją – kas nori, kad jis būtų išrinktas“. Tokia tvarka turėjo palengvinti balsavimą beraščiams ar mažaraščiams, kokių to meto kaime buvo dauguma.
Miestuose naudota proporcinė rinkimų sistema, balsuota už kandidatų sąrašus. Pagal įstatymą, savivaldos atstovaujamoji valdžia buvo savivaldybės taryba, o vykdomoji – valdyba. Valsčių valdybų pirmininkas vadintas viršaičiu, o miestų – burmistru. Į valdybą taip pat įėjo valdybos pirmininko padėjėjas ir iždininkas. Valsčiaus viršaitis (miestuose burmistras) ir valdybos nariai prieš pradėdami eiti pareigas turėdavo prisiekti arba „iškilmingai viešai pasižadėti sąžiningai pareigas atlikti“. Buvo numatytas mechanizmas, kaip atleisti netinkamai pareigas einančius valdybos narius. Savivaldybėje dirbdavo ir samdomų tarnautojų, tačiau realiai biurokratinis aparatas tais laikais buvo itin mažas. Bene svarbiausias asmuo savivaldybės raštinėje buvo sekretorius, kuris, anot įstatymo „veda visą raštinę ir raštus, prižiūrimas viršaičio“ (o miestuose – burmistro).
Savivaldybių įstatyme buvo detaliai apibrėžta 18 veiklos barų. Pavyzdžiui, savivaldybių kompetencijai priklausė tokie darbai kaip: „neturtėlių globojimas, sušelpimas ir užlaikymas; apšvietos globojimas: mokyklų ir knygynų steigimas ir užlaikymas, muziejų bei liaudies namų kūrimas, scenos ir dainos bei kitokių kultūros draugijų ir įstaigų palaikymas, įvairių paskaitų ar kursų žmonių apšvietimui pakelti organizavimas ir t.t.; tautos sveikatos globojimas: ligoninių, ambulatorijų, vaistinių ir t.p. įstaigų steigimas ir užlaikymas ir priežiūra, švaros ir apskritai sanitarinių sąlygų užlaikymo priežiūra, upių, upelių ir kitokių vandenų švarumo užlaikymas, viešųjų plotų švaros priežiūra, kova su limpamomis ligomis, higienos žinių tarp valsčiaus gyventojų platinimas, organizuojant tam tinkamas paskaitas, palaikymas sveiko sporto draugijų, namų ir įvairių dirbtuvių statymo ir užlaikymo priežiūra,; ugniagesių draugijų steigimas ir palaikymas, o taip pat rūpinimas įvairiomis priemonėmis nuo gaisro apsaugoti ir gintis, priemonės apginti gyvulius nuo limpamų ligų; žemdirbystės, pramonės ir prekybos rėmimas, kuriant įvairias maino, žemdirbystės, prekininkystės, sodininkystės, žuvininkystės, gyvulių bei paukščių veisimo draugijas, kooperacijos pamatais arba jas palaikant; tarpininkavimas įvairiuose ūkio reikaluose tarp valsčiaus gyventojų ir plačiojo pasaulio; (…) valsčiaus kelių, gatvių, takų, tiltų statymas, taisymas ir užlaikymas; balų sausinimas, žemės melioracijos rėmimas, išnaudojimas durpinių ir šiaip visokio natūralinio turto, miškų veisimas smiltynuose ar šiaip nedirbamoj žemėj, miškų priežiūra“ ir kt.
Kaip ir dabar, savivaldybės buvo atsakingos už socialinę rūpybą, švietimą, transportą, infrastruktūros tvarkymą ir t. t. Vietos institucijos turėjo teisę pačios rinkti kai kuriuos mokesčius, disponuoti materialiniu turtu.
L. e. p. direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei dr. Aistė Lazauskienė