Jau minėjome, kad margutį galima skaityti kaip knygą ar SMS žinutę. Tik tam reikia pažinti ženklus. Dabar apie vieną iš ženklų ir jo „pirmtakus“.

Margučių raštų žinovai stilizuotą S raidę laiko žalčio arba gyvatės ženklu. „Žalčiukai“ ypač dažni ant seniausių margučių. Šis ženklas – gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis, suteikiąs stiprybės. Žaltys gali būti papuoštas pėdutėmis ir saulės karūna. Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys, apsivynioję Gyvybės medį arba stulpą.

Žaltys senovės Lietuvoje – dievų įsikūnijimas, namų globėjas, derlingumo, vaisingumo, šeimos gausumo visokios laimės ir gerovės nešėjas, turėjęs antgamtinės galios. Tikėta, kad tai nepaprastas gyvūnas, kadangi kasmet pavasarį atgimsta su saule. Todėl žaltys buvo ir amžinai negęstančios gyvybės bei neišsenkančios galios simbolis. Taip pat jis įsivaizduotas kaip požemio valdovas, gyvulių ir šeimos gydytojas, teikiantis stiprybės iš žemės. Tad šis gyvūnas yra ir vegetacinės jėgos, vaisingumo, saulės ir žemės žmogui teikiamos derlingumo simbolis. Krikščioniškoje kultūroje simbolika pakito.

Gyvatė  panaši į žaltį ne tik išore, bet ir simbolika, o ženkluose – kažin, ar  beatskirsi.  Ji – požemio karalystės saugotoja, amžinai negęstančios gyvybės ir atsinaujinimo (nes išsineria iš odos, atgyja pavasarį, o žiemą sustingusi) bei neišsenkančios galios, išminties simbolis, Tikėta, kad gyvatės žinių saugojimo šaltinis – karūna, kurią pagriebus galima tapti visa žinančiu, matyti net paslėptus turtus, panašiai, kaip ir paparčio žiedą radus. Žemdirbiams ji reiškė žemės derlingumą…

Pažinties su pelkininkų kasdienybe pratęsimui siūlome gyvenimišką istoriją  apie savotišką sezoninį verslą, susijusį su gyvačių gaudymu pavasarį, apie tai, kokiais įrankiais buvo gaudoma, kam naudojama ir kaip nuodingųjų saugotasi. Istorija galbūt pravers ir praktiniais patarimais prieš ruošiantis į gamtą, kur galima sutikti šnypščiančių ir knybždančių.  Taigi, tęsiant prisiminimų iš Aukštumalos  pasakojimus:

 PAVASARINIO „ŠNYPŠČIANČIO” VERSLO ISTORIJA IŠ PELKININKŲ AUKŠTUMALOS

Įdomus verslas buvo angių  (Kreuzottern) gaudymas ir pardavimas iki kol gegutė užkukuos. Lietuviai ir ne tik jie naudojo nuodingas gyvates kiaulių gydymui. Jas supjaustydavo gabalais ir įmaišydavo į kiaulių pašarą. Kad nuo raudoniukės saugotų. Ir žmonės naudojo nuodingas gyvates savigydai. Tam tikslui gyvatė gyva būdavo ¾ litrų alkoholio butelį įkišama, kur ji išleisdavo nuodus. Dar būdavo pridedama vaistažolių, kadagio uogų ir tam tikrų medžių lapų. Šių vaistų gerdavo po gurkšnelį ir nežinoma, kad jie nepadėtų.

Kovo mėnesį, balandžio pradžioje saulė kai kuriose aukštapelkės vietose nutirpdydavo sniegą, o čia pirmuosius spindulius gaudyti išlįsdavo iš žiemos slėptuvių daugybė angių. Ervinas grįžęs iš mokyklos, mesdavo į kampą  mokyklinius reikmenis, griebdavo įrankius gyvatėms gaudyti ir lėkdavo į aukštapelkę. Įrankiai paprasti – įskelta lazda ir įstatytas skersinukas į įskėlimo vietą, kad šis nesusiglaustų.  Kai įskelta lazda prispaudžiama gyvatės galva, skersinukas ištraukiamas. Gyvatė pirmiausia galva įkišama į butelį, lazda greit ištraukiama, o butelis užkemšamas mediniu kamščiu. Kamštyje turi būti anga gyvatės kvėpavimui. Kai Ervinas surinko apie 15 tokių butelių, važiavo su tėvais į turgų. Už vieną butelį gaudavo net 15 rublių, bet ne visada. Kad nereikėtų gabenti atgal namo, tekdavo ir sumažinti kainas. Kartais mugėje gyvatės išslinkdavo iš butelio, sukeldamos moterų klyksmus. Iki mugės Ervinas saugojo butelius namie po savo lova. Kartą jis pabudo nuo keisto garso. Atsikėlęs ir patikrinęs tarą, pamatė vieną tuščią. Mediniam kamščiui apdžiūvus, padidėjo anga ir gyvatė išsilaisvino. Teko ja anksčiau aprašytu metodu vėl sugauti. Užkimšimo tvirtumą ėmė karts nuo karto tikrinti.

Gyvatės neturėjo gero vardo, nuolat buvo naikinamos. Anksti pavasarį jos keliavo iš pelkės į pievas ir laukus, kad padėtų kiaušinius ir sulauktų palikuonių, o rudenį traukė atgal. Keliaudamos užsukdavo ir į kiemus, ir į daržus. Išėjus po pietų, galėjai rasti gyvatę pietinėje  pusėje prie slenksčio, įėjimo. Tai buvo jų mylimiausia vieta ir reikėdavo saugotis.

Tik keli pelkės gyventojai buvo įgelti gyvačių. Bet einant į gamtą, nešėsi aštrų kišeninį peilį ir virvę kišenėje. Angis baikštus gyvis. Tik kai ant jos užmini, tada gelia. Kai vasarą be kojinių, gelia į atvirą kojos vietą. Tada virve aprišama virš įgėlimo vietos ir ši peiliu įpjaunama, kad, būtų stiprus kraujoplūdis ir su krauju ištekėtų nuodai bei nebūtų įgėlimo pasekmių. Tie, kurie tikėjo turėsią sveikesnę burną, dantis, čiulpė žaizdą ir iščiulptą turinį išspjaudavo. Ši priemonė rizikinga, bet kartais ji buvo sėkminga.

Aukštumaloje niekas nemirė nuo gyvatės įgėlimo. Tačiau gijimo procesas būdavo skausmingas ir užsitęsdavo, kaip taisyklė, mėnesį. Įgelta koja labai stipriai ištindavo ir labai skaudėdavo. Gydytojas konsultuodavo retais atvejais, nes buvo sunkiai pasiekiamas.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

Ervino  Banšerio prisiminimai, pubikuoti knygoje: Erwin Banscher. Die Moormenschen von Augstumal. Stadtdruckerei Ribnitz-Damgarten, 2021. Autorius gimęs 1941 m. to paties pavadinimo, kaip ir Aukštumalos pelkė,  kaime, ir gyveno jame iki 1959 m., kol su šeima išvyko į Vokietijos demokratinę respubliką. Iš vokiečių kalbos išvertė Vida Olechnovičienė.

Apie kitokias gyvates skaitykite: https://www.facebook.com/photo/?fbid=183299037798600&set=pcb.183306251131212