Ar žinojote, kad iš senų laikų mus pasiekusius margučius galime skaityti, kaip tam tikrą žinutę, kurią mums perduoda margintojas? Tik reikia pažinti ženklus. Kiekvienas margučio ornamentas turi savo prasmę, todėl ir mes, margindami dovanojimui skirtuosius, galime pasirinkti ženklų derinius pagal tai, ko norime palinkėti juos gausiančiam. Tačiau ir senovėje raštai buvo populiarūs ne visoje Lietuvoje. Jei nepasitikime savo gebėjimais ar neturime per daug laiko – imkim pavyzdį iš Mažosios Lietuvos, kurios metus šiemet minime.
Šiame regione pernelyg nemargindavo kiaušinių, dažniausiai užrašydavo kokį nors tekstą, pavyzdžiui, sveikinimą, vietovės pavadinimą, metus, ar žmogaus, kuriam dovanojamas kiaušinis, vardą, nupiešdavo širdelę. XX a. pradžioje Didįjį šeštadienį darydavo taip: ištirpdydavo lajų ir su pagaliuku ant dažyto kiaušinio užrašydavo tam tikrus žodžius (vardą, kiemą ir kt.), pamerkdavo į lapienės rasalą ir palikdavo keletui valandų. Kai išimdavo rūgštimi išgraužtą kiaušinį, matydavosi užrašas.
Būtent šiemet Lietuvos liaudies buities muziejuje planuojame atidaryti ir Mažosios Lietuvos interjero ekspoziciją. Ta proga kviečiame visaip pažinti šį kraštą ir siūlome daugiau velykinių papročių nuotrupų iš ypatingos vietovės – pelkininkų Aukštumalos.
VELYKINĖS IŠDAIGOS MAŽOSIOS LIETUVOS PELKININKŲ AUKŠTUMALOJE1
Buvusiuose Rytprūsiuose per Velykas buvo įprasta pokštauti, krėsti įvairias išdaigas.
Vaikų tarpe buvo paprotys, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, Velykų pirmos dienos išvakarėse susukti prie lovos2 lizdelį. Rytą jame atrasdavo margučių.
Suaugusieji krėsdavo kitokias išdaigas: pagal seną paprotį jie įsiverždavo ryte į nieko neįtariančio ir giliai miegančiojo būstą, atklodavo kojas ir vanodavo kadagio šakele per plikas tol, kol šis pabusdavo ir iššokdavo iš lovos. Pažadintasis turėdavo ką nors įsiveržėliams pažadėti, pasiūlyti. Arba šitaip nustebintieji prisijungdavo prie įsiveržėlių ir kartu traukdavo pas kitą kaimyną. Visas šis procesas vadinosi „Schmakostern“ (V.O.: jei būtų „Schmack“ – būtų Velykų „skonis“). Kai kurie, nujausdami galimą tokį įsiveržimą, užsisklęsdavo duris, kad taip nenutiktų. Tada aniems būdavo gėda.
Įspūdingiausias, skandalingiausias pokštas buvo didelio vežimo užkėlimas ant stogo, kaip nutiko prisiminimų autoriaus kaimynui.
Išdaigos buvo krečiamos slapta, kad niekas nepastebėtų, naktį, giliausio įmigio metu. Kitą rytą netrūko pokalbių apylinkėje netrūko pokalbių apie šiuos nutikimus.
Parengė vyresn. muziejininkė Vida Olechnovičienė
1Ervino Banšerio prisiminimai, pubikuoti knygoje: Erwin Banscher. Die Moormenschen von Augstumal. Stadtdruckerei Ribnitz-Damgarten, 2021. Autorius gimęs 1941 m. to paties pavadinimo, kaip ir Aukštumalos pelkė, kaime, ir gyveno jame iki 1959 m., kol su šeima išvyko į Vokietijos demokratinę respubliką.
Áukštumala – ne tik pirmoji pasaulyje moksliškai aprašyta pelkė, esanti dabartiniame Šilutės rajone, ne tik upė, tekanti pro šią pelkę, bet ir vienas iš jos pakraštyje įsikūrusių – pelkininkų – kaimų. Vabalai – taip pat pelkininkų kaimas, išsidėstęs sausesniame ruoželyje tarp Minijos upės ir Aukštumalos pelkės. Būtent šio pavadinimo Mažosios Lietuvos sodyba atkuriama muziejuje. Prisiminimų autorius gyveno apie 3 km nuo jo, Aukštumalos kaime, o mokyklą lankė Vabaluose. Lenktynės pačiūžomis nuo gimtojo kaimo ligi Vabalų potvynio užlietomis ir užšalusiomis pievomis žiemos mėnesienoje – įspūdis, įsirėžęs Ervino atmintin visam gyvenimui. Plačiau skaitykite: https://www.mle.lt/
2 Nuotraukoje matoma lova – nėra klaipėdietiška. Šiame krašte jos ypatingos. Kokios – greit pamatysite ir mūsų muziejuje – jau šiemet atidarysime Mažosios Lietuvos interjero ekspoziciją!