Duona – tokia paprasta, visiems prieinama, kone kasdieną visų valgoma. Tačiau ta pati kasdieninė mūsu duonelė kartu ir stebuklinga – nuo seno jai žmonės priskiria ypatingų magiškų galių.
Vasario 5 dieną lietuviai pagerbdavo ugnies deivę Gabiją ir kasdienę duoną. Žemaitijoje kai kur dar ir dabar gyvas paprotys pelenais užžeriant vakare žarijas arba rytmetį įkuriant ugnį sukalbėti maldelę: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Atėjus krikščionybei dievaitės Gabijos mitinės funkcijos perleistos Šv. Agotai. Vasario penktąją dieną bažnyčioje pradėta šventinti juodos ruginės duonos riekeles arba net visą kepaliuką.
Lietuvos kaime duonos kepimas – namų šeimininkės, motinos pareiga, beje, labai svarbi ir garbinga. Paaugusi dukra ar į namus atėjusi marti atsakingai iš motinos perimdavo šią veiklą. Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs tikėjimai ir papročiai: atėjus į namus, kur kepama duona, reikėjo sakyti „skalsu“ ar „padėk, Dieve“, o atsakyti – „tau skalsu“ arba „dėkui“. Formuojant kepalus nederėjo būti prasižiojus ar tuščiai plepėti, niekam nevalia duris trankyti, nes duonelė gali sutrūkinėti. Pirmąjį suformuotą kepalą peržegnodavo ir jame padarydavo kryžių, kad duona neapdegtų. Nukritusią duoną būtina buvo pakelti ir jos atsiprašyti. To nepadarusiam asmeniui būtų buvusi didelė nuodėmė, nes duona galėjo „supykti“ ir išeiti iš namų. Senoliai niekada nedėdavo ant stalo apverstos duonos kepalo, aiškindami, kad tai nepagarba duonai. Duonos raikymą patikėdavo šeimos galvai – tėvui. Sakydavo, kad geras ir darbštus šeimininkas duoną raiko storomis riekėmis, o šykštus – tokiomis, kad net ,,saulė prasišviečia” arba nuo stalo pakelta riekė sulinkdavusi. Duoną reikėjo riekti tik jai skirtu peiliu, jos nelaužė tiesiai iš kepalo. Abišalę arba riekę buvo galima laužti tik abiem rankom, nes duona būdavo uždirbama sunkiai, dviem rankomis. Pirmąją prariektos kepalo duonos riekę duodavo vyriausiajai dukrai, kad ištekėtų. Jei būdavo vedusių sūnų, duodavo duonos kampą, linkėdami (sakydami) „ant sūnaus“.
Nuo pat gimimo žmogus simboliškai buvo siejamas su duona. Pirmą kartą vystydami naujagimį duonos įdėdavo į vystyklus tikėdami, kad tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas. Kai dar nebuvo pirktinių žindukų, tai jį padarydavo iš duonos: duonos minkštimą išmaišydavo pasaldintam piene ar vandeny, gumulėlį įvyniodavo į lino skepetėlę, padarydavo čiulptuką duodavo jį kūdikiui žįsti.
Jaunuosius, namo sugrįžusius po jungtuvių, prie trobos durų tėvai pasitikdavo su duona ir druska. Duona simbolizavo sotumą ir saugumą. Ruošiant išvežti jaunamartės kraitį į vyro namus jaunosios tėvai kraičio skrynioje tarp patalų paslėpdavo du kepalus duonos, kad dukrelė savo naujuose namuose niekada jos nepristigtų. Mūsų senoliai duoną labai gerbė ir niekada neišmesdavo jos nė kampelio. Nesuvalgytą duonelę sudžiovindavo, laikydavo drobiniuose maišeliuose, dėdavo į rauginamus gaivius gėrimus. Sakydavo: „Turėsim duonos ir vandens – išgyvensim iki geresnių laikų“.
Per Šv. Agotą protėviai nešdavosi į bažnyčią duonos, kad ši įgautų apsauginių galių. Sugrįžus namo jau Šv. Agotos duonos kriaukšlelis būdavo įkišamas tarp trobos rąstų palubėje arba visus metus laikomas garbingiausioje namų vietoje – virš krikštasuolės, prie šventųjų paveikslų. Duonos gabaliuką padėdavo ir saugioje vietoje ant krosnies, kad iš namų „ugnis neišeitų ir neišplistų“. O kilus gaisrui, apėję namą tris kartus, mesdavo duonelę į ugnį ir kalbėjo maldelę: „Šv. Agota, melskis ant vietos būdama“. Kilus perkūnijai tokios duonelės gabalėlį laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Tikėta, jog duonelė turėjo ir daugiau stebuklingų galių, pvz.: drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas. Į drabužio kišenę įdėtas gabalėlis saugodavo nuo gyvačių įkandimo, kai eidavo į mišką uogauti ar grybauti. Duonelės įsiūdavo į drabužius išleidžiamam į kariuomenę jaunuoliui, kad kulka nekliudytų. Duonelė gelbėdavo ir nuo blogos akies, ir bičių spiečių priviliodavo. Nuostabiai gražus tas senovinis tikėjimas apsaugine duonos galia: „Tas, kuris turės Šv. Agotos duonos gabalėlį, išvengs daugelio negandų“. Tikėkime, kad pašventinta duona saugos mus visus nuo gaisro, ligų ir nelaimių. Tikėkime, kad turėdami gabalėlį Šv. Agotos duonos išvengsime daugelio negandų. Jeigu pašventintą duonelę laikysite kur nors namuose – tai tikrai nepakenks ir tik suteiks savotiško unikalumo ir sustiprins saugumo jausmą.
Parengė edukatorė Danutė Blaževičienė
Šaltiniai
Dundulienė P. Duona lietuvių buityje ir papročiuose – Kaunas: Šviesa, 1989.
Marcinkevičienė N. Nuo grūdo iki kepalo. Žuvėdra, 2014.
