„Už lango kaukia šaltas žiemos vėjas. Gryčioje dūzgia rateliai. Ilgi nesibaigiantys pokalėdžio vakarai. Taip artėja Užgavėnės. Ateina iš svirno baigęs to vakaro malimą  vyresnis brolis ir pasako, kad ten girdėjo, kaip ruošiasi mūšiui. Mes, mažieji, klausiame, kas ten mušis. Ima pasakoti, kad svirne rengiasi muštis lašinskis su kanapinskiu. Sako, kad jau nuo Kalėdų lašinskis neša ant svirno lašinių paltis, dešras, skilandžius, kumpius. Kanapinskis gi, velka aliejaus, silkių bačkas, kisieliaus indus. Taip jie rengiasi mūšiui visą pokalėdžio laiką ligi pačių Užgavėnių. Vakarais vis girdėti bildesys“, – 1935 metais rašė tautosakininkas, kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių buvo vadinamas mėsėdžiu, mėsiedu. Tuo metu valstiečiai skersdavo kiaules ir daugiau suvartodavo mėsos.

Pernykščiai darbai pabaigti, o nauji dar nepradėti. Tai buvo tradicinis piršlybų, vestuvių metas, pramogų ir poilsio laikas. Kaip dabar sakytume – atostogos. Savaitgaliais varpelių skambėjimas jaudino laukiančias ištekėti merginas, o dažnai – ir jų tėvus.

„Šiandien vakarą jiedu (lašinskis su kanapinskiu) pradeda paskutinį didžiausią mūšį, – apie paskutinę mėsėdžio naktį rašo J. Dovydaitis. – Vyresnieji tiek įgąsdindavo mažuosius, kad jie bijodavo eiti į svirną. Ryte, vyresnieji atėję papasakodavo, kad šią naktį svirne buvo didelis mūšis. Lašinskis mušė kanapinskį su lašinių paltimis, kumpiais, skilandžiais. Kanapinskis gi mušė lašinskį su aliejaus ir silkių bačkomis. Lašinskis laikėsi prieš kanapinskį ligi 12 val. nakties. Apie pusiaunaktį lašinskis ėmė silpnėti ir su lašinių paltimis, skilandžiais turėjo pasitraukti nuo svirno. Lašinskis su triukšmu atsitraukė nuo svirno ir svirną užviešpatavo kanapinskis. Nuo pelenų dienos lašinskis vėl rinks savo ginklus ir gavėniai baigiantis ims pulti kanapinskį. Tada kanapinskis vėl turės pasitraukti“.

Lietuvos liaudies buities muziejuje per Užgavėnes irgi laimi Kanapinis.

Užgavėnės – paskutinė mėsiedo diena. Tai išskirtinė diena žiemai išvaryti, pavasariui prisišaukti, tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Būdingiausi Užgavėnių papročiai – sotus valgymas ir persirengėlių vaikščiojimas po sodybas.