„Trys Karaliai atoja, aglutas išėja“ sakydavę Kupiškio krašte. Trys karaliai – bažnytinė šventė. Ja pasibaigia Kalėdinis laikotarpis, bažnyčiose šventinama kreida. ,,Pu Treju karalių baigias tarpukalėdis. Nurėda eglutė, vaikam lionksm ta dien. Atiduodava jiems saldains, obels, pipirniks, nu aglutės jie būn daug skanesn. Prakartėlė galem lunkyt ligi Grabnyčių, galem giedot i kalėdins giesms. (E. B., g. 1930 m. Šeduvoje, Radviliškio r.). ,,Iki dvylikės aglutas nurenka. Viskų ataduoda, kas paliko, vaikam. Motuta sako čia ir yra karalių dovanos. Aglutį tuoj ir sukūrina pščiuj“ (Žaidekių k., Kupiškio r.).
Liaudiškieji Trijų Karalių papročiai Lietuvoje – nesudėtingi, smagūs. Po kaimą vaikščiodavo trys vyrai, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Karalius vesdavo Angelas, nešantis rankoje Betliejaus žvaigždę – dažnai nupintą iš šiaudų, papuoštą spalvotais popieriukais. Aplankę kiekvieną sodybą, ant durų staktos šventinta kreida užrašydavo tris kryželius ir „savo“ vardų raides †K†M†B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Tai ir lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ pirmosios raidės.
Kiekviename regione Trijų karalių vaikštynių tradicijos šiek tiek skyrėsi.
Žemaičių karaliai karūnas nusipindavo iš šiaudų, pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivūles. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Užėję į trobą, persirengėliai giedodavo šventas giesmes, o jei šeimininkai neskubėdavo vaišinti, užtraukdavo ir kokią „talalinę“. Vaikus karaliai apdovanodavo saldainiais.
Aukštaičių karaliai vilkėdavo kailiniais. Vieno – ilgų ilgiausi, antro – puskailiniai, trečio – išvirkšti. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margas juostas, kartoninės karūnos būdavo išrašytos kryželiais. Angeliuko žvaigždė būdavusi su įtaisyta žvakele. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas. Tris karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale – velniukas. Tas visus prijuokindavęs išdaigomis, troboje landydavęs po pakampes, ieškodamas savo „brolių“.
Suvalkijoje Trys karaliai per sodybas dažniausiai keliaudavo raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas užvesdavęs dialogą su karaliais laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo, o tada jau apdovanodavęs.
Dzūkijoje sakydavo, kad jei Trys Karaliai neaplankys, tai metai bus ne kokie. Prasti derliai, sveikata, menkas gyvulių prieauglis. Todėl „čiudnai“ apsitaisiusių „razumnų“ išminčių žmonės labai laukdavo. Ne tik dėl tikėjimo, bet ir dėl lauktuvių. „Per kaimų aidavo trys bernai. Jai bernų trūkumas, tai ir merga kokia apsirangdavo. Iš popieraus visokių ryzelių pasdarydavo karūnas, kad būt gražios. Iš senų paklotių pasisiūdavo gūnčes, pasimdavo dzideles lazdas. Atajį prieg trobos pasbelsdavo su lazdom. Adarius gaspadoriui duris, pagiedodavo šventų giesmį. Vaikus apdovanodavo namiej keptom baronkom, saldainiais. Kai kurie gaspadoriai ir „karalius“ pavaišydavo. Jai šeiminykų an durų staktos dar būdavo neužrašyta, tai užrašydavo †K†M†B. Mum tai bažnyčia buvo toli, cik Merkinėn, tai laukdavom tų „karalių“. Ir man teko aic. Ba kap jaunimas iš kaimų iškriko, tai nebuvo kam aic” (S. K., Varėnos r., Kasčiūnų k.).
Savitos ir išskirtinės tradicijos Vilnijos krašte. Su Trimis karaliais eidavusi ir karalienė. Jų palydovais būdavę Dievo Motina, šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis. Jis būdavo pasirėdęs tautiniais drabužiais, su žynio krivūle rankoje, sakydavęs patriotines prakalbas. Persirengėliai iš artimesnių gyvenviečių atvažiuodavę ir į Vilnių, užeidavę į įstaigas pralinksminti, pasveikinti giesmėmis bei oracijomis: „Kiek lapų barsto miškai, tiek laikrodis muša laiko. Kiek jūroje lašų, tiek ponams linkim laimės…“
Šiaurinėje Lietuvos dalyje, Trijų Karalių šventę vadindavo trečiąja arba riebiąja kūčia. Prieš šventinę vakarienę šeimininkas arba vyriausias brolis, paėmęs gorčių visokių javų ar žirnių, duonos puskepalį, apeidavo ūkį ant visų durų užrašinėdamas karalių raides. Prie trobos durų paklausdavęs: „Ar laukiat Trijų Karalių?“ Išgirdęs, kad laukia, žengdavo vidun, pagarbindavo Jėzų Kristų. Tada žerdavo saują javų ar žirnių ant susėdusiųjų prie stalo. Kas kokių javų daugiau sugaus sterblėn, iš tokių ir sulauks kitąmet daugiau naudos. Už stalo sėdintieji suvalgydavo po riekutę duonos tarsi kalėdaitį.
Trijų Karalių dienos papročiai kiekviename kaime, miestelyje galėjo būti saviti. Tai priklausė ir nuo persirengėlių išmonės, turėtų medžiagų. Tačiau kertiniai papročiai – visur panašūs.
Kai kurie segmentai, tokie kaip Krivio lazda, Krivių Krivaičio „personažas“, namų ženklinimas, atkeliavę dar iš senųjų tikėjimų ir apeigų. Saulės figūra taip pat išlieka kertinė. Ilgesnės dienos ir šviesos žmogus laukdavęs ne mažiau kaip Trijų karalių apsilankymo.
Tradicijų atgaivinimas šiandien gali keltis ir į kitas erdves. Apsirėdžius išminčiais, suradus autentišką oraciją galima ir šiuolaikinių technologijų pagalba pasveikinti net ir toliau gyvenančius artimuosius su Trijų Karalių švente.