Dar geriau – viso jų pulko. Nebus sunku, nes tokių – kas penktas Lietuvoje. Kas prisimena senovines piemenėlių apeigas, kuriomis besibaigiant rudeniui siekta prisišaukti sniegą, pažįsta aktyvius bei pasyvius šių apeigų dalyvius. Ožys panegirikų jau gavęs, skaitykite čia https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/ar-kas-nori-buti-oziu-kad-ir-ne-atpirkimo-938601, bet dauguma galbūt ruošiamės pradėti Cibį vainoti, nesulaukdami sniego. Kad nei vieno, nei kito jam per daug nebūtų, šįkart apie pasyvųjį apeigų veikėją – beržą.
Kai norime gaivos, keliaujam į eglyną, dar geriau – pušyną ar netgi kadagyną, kai akys pasiilgsta šviesos – ieškokim beržyno. Dėl kamienų baltumo jame šviesiau, nei bet kokiame kitame miške. Baltuma priklauso ne tik nuo beržo rūšies. Mažų berželių žievė ruda, o šešerių-septynerių metų šviesėja. Beržyno spalva gali padėti senoviniu būdu – iš akies – nustatyti jo amžių? Taigi, įgrisus rudeninei tamsai – ne bet kur eikime pasivaikščioti, o į beržyną!
Žalioje medžių karalystėje tik vienas beržas turi baltą žievę. Įdomiai senovinėje sakmėje paaiškinama jos kilmė. Pasak jos, štai kas kartą nutiko. Viena mergaitė ganė pas senelį karves. Metų gale jai dovanojo pilką apsiaustėlį, žirkles, kaltą, auksinį kumeliuką, marškinius ir paleido namo. Mergaitė ėjo, ėjo ir pavargo. Atsisėdo pailsėti. Pasidėjo ant žemės apsiaustėlį, žirkles, kaltą, auksinį kumeliuką ir baltinius. Skrendantys pro šalį paukščiai puolė graibstyti dovanotąsias gėrybes. Nespėjus keliauninkei atsipūsti, šalia jos beliko tik balti lininiai marškiniai. Suskubo bėgti per mišką – užkliuvo tie marškiniai už beržo – nuo to laiko beržo žievė paliko balta.
BERŽO MEDIENOS PANAUDOJIMAS
Senųjų, be pamatų, pastatų pirmasis rąstų vainikas, kad nepūtų, ręstas, paklojus ant žemės beržo tošį, kaip izoliacinę medžiagą. Tokia muziejuje – Klepšių dūminė gryčia aukštaičių gatviniame kaime. Net Aristavėlės dvaro medinės kolonos pagal to meto tradiciją remiasi pirmiausia į beržo tošį.
Mediena naudota namų apyvokos daiktams. Vienas svarbiausių įrankių, kurį, anot panevėžiečių, vienodai stropiai naudoja ir tinginys, ir darbininkas – šaukštas. Jis taip pat galėjo būti drožiamas iš beržo. Pakumpusių kamienai naudoti rogių pavažoms, o rauplėti, diržingi (neskalūs) – ratų stebulėms, kūlėms, kultuvėms. Kultuvė – ne tik įrankis, bet ir dovana. Žemaitijoje ją gamino tėvas, dukrai ką tik gimus. Jei pavykdavo išsaugoti, išsinešdavo kraičiui. Vaikinas dovanodavo patinkančiai merginai, o ši, jei susiklostydavo taip, kad vaikinas vesdavo kitą, apvilta viešai sudaužydavo dovaną. Tikėta, kad skalbiant suskilusi, skalbėjai pranašauja nelaimę. Taigi, gerai dovanai reikalingas tvirtas, neskalus medis. Beržas tam puikiausiai tiko. Kūlei – įrankiui kalti, tvoti – taip pat svarbi ši savybė.
Puikiausiai beržo medienos savybes išmano tautodailininkas Algirdas Šalkauskas. Daugybę metų jis restauruoja įvairiausius medinius eksponatus, gamina jų kopijas Lietuvos liaudies buities muziejuje, o laisvalaikiu kuria savąjį meną, kurį galima pamatyti čia: https://lemu.lt/parodos/AlgioSalkauskoparoda/ . Štai ką meistras sako apie beržo medieną: beržas yra pusiau kietas medis. Už jį kietesnis ąžuolas, skroblas. Iš augančių Lietuvoje kiečiausią medieną turi ožekšnis. Beržas turi neryškias rieves, todėl tinkamas drožybai. Jo mediena ypač tinka tekinimui. Neigiama savybė – gavusi drėgmės, greitai pūva. Štai kodėl kryžiai ir stogastulpiai ne iš beržo, o iš ąžuolo. Dėl tos pačios priežasties netinka ir tvorų statramsčiams. Naudojama smulkesnei drožybai. Beržo veikliosios medžiagos naudojamos botulino – panacėjos nuo raukšlių – gamyboje.
Tiek daug pagyrų ir vis dar nieko apie pieną. Apie jį, kaip ir apie vantas bei kitas žaliąsias baltojo senio gėrybes – medžiams sprogstant… Kad laukimas neprailgtų – užsukim į Lietuvos liaudies buities muziejaus parką, kur ne tik beržų, bet ir beržynų – ne vienas. Kiek? Nesuskaičiuoju – padėkit! Lapkričio 13-ąją – Balto Ožio dieną – ypač laukiame talkininkų!
Parengė vyresn. muziejininkė Vida Olechnovičienė
Naudota literatūra
Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, sud. Birutė Kulnytė, Elvyda Lazauskaitė, 2015, Lietuvos Nacionalinis muziejus
Bronislava Kerbelytė. Lietuvių folkloro chrestomatija, 1996, Regnum
Eugenija Šimkūnaitė. Girios medeliai, žali žaliuonėliai, 1991, Valstybinis leidybos centras
