Užsigavėti su meška kviečiame vasario 26 d. (šeštadienį) Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Suėję, suvažiavę „Tėviškės“ muziejun, garsesniu trenksmu nei būrys meškų šokim, trepsėkim ir maurokim!
Visas tamsybes triukšmais, pokštais ir linksmybėmis varykim, o jei nenorės išeiti – Morės liepsnose supleškinkim!
Kodėl šiais metais kviečiame užsigavėti su meška?
Meška pramiega visą žiemą ir tik per Krikštus, pusiaužiemį, ant kito šono apsiverčia, pradeda čiulpti jau kitą leteną. Dar žmonės sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių meška apsiverčia“ ar „Kai žemė atšyla, ir meška iš guolio pakyla“. O pabunda meška jau kovo 25-ąją – per Gandrines. Tada ateina tikras pavasaris, prasideda šviesusis pusmetis. Todėl per Užgavėnes reikia tiek drebinti žemę, šokti ir trepsėti, kad mešką pabudinę, greičiau pavasario sulauktumėm.
Dar senovėje įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis. Taip pat ir vienos iš seniausių žinomų Užgavėnių kaukių – Meškos, Briedžio.
Akmens amžiuje, kai viena pagrindinių pragyvenimo formų buvo medžioklė, manyta, kad ir žmonių vėlės gyvena gyvūnuose. Meška, briedis – žvėrys, globoję giminę – laikyti genčių totemais.
Norėdami greičiau sulaukti pavasario, žmonės sugalvodavę įvairių ritualų. Vienas apsirengdavęs briedžio ar elnio kailiu, prisitaisydavęs ragus ir grumdavęsis su kitu, meškos kailį vilkinčiu. Katras nugali – tas ir valdo gamtą.
Bendruomeninės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, ritualai iš pradžių talkino medžioklėje, o vėliau ir žemdirbystėje. Dėl itin laukiamo šiltojo metų laiko jau su Lašininiu grumiasi Kanapinis, simbolizuojantis asketišką gyvenimą ir pasninką. Lašininio ir Kanapinio kova – senųjų Meškos ir Briedžio varžytuvių aidas.
Meška ne tik šiltojo, šviesesnio metų laiko, bet ir stiprybės simbolis. Šiųmetėse muziejaus Užgavėnėse, kviečiame triukšmingai „įgyti“ meškiškų galių ir taip pasirengus sutikti pavasarį.
Vasario 26 d. užsigavėkim su meška, persikūniję į jos kailį, sekdami muziejuje jau pusiaužiemį išlindusiomis pėdomis ir pabudindami tą, kuri dar miega. O jei nuo linksmybių vėjo pradės draikytis stogų šiaudai, žinokit, kad ten dulka meškos gaurai.
Parengė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė