Sniegas – baltas gamtos tvarinys – nutirpsta ne tik šylančioje žemėje, bet ir skirtingų kartų prisiminimuose. O kokį sniegą iš savo vaikystės tėviškėse prisimena muziejaus darbuotojai ir jų šeimynykščiai? Kviečiame paskaityti ir kartu pabraidžioti po prisiminimuose išnyrančias sniego pusnis!
Prieš 80 metų:
„Sniegas? Ledas, speigai, pustymai. Bet kokia būdavo graži tėviškės pamiškė su apsnigtom eglėm, žvėrių pėdukėm. Prišarmoję medžiai, varvekliai, ypač per Adventą. Gražu buvo, kai lygiai sninga, dideliais kąsniais drimba žemėn…“
Prieš 70 metų:
„Darydavom grūdinimosi varžybas. Tai basom kojom, net ir per didžiausią sniegą, net ir per giliausią. Ten kokiom kelniukėm apsiavę, bet kojos basos. Bėgdavom iš trobos iki kluono. Kiemas didelis, tai kol pasiekiam tą kluoną ir vėl atgal. Tada jau bėga kitas. Ir dar, kad greičiau. Ir niekad nei sirgom, nei…
Vieną kartą aš bėgau, tą startą jau gavau. Bėgt – žąsinas paskui mane. Atsimušiau į kluono duris, žąsinas sparnais man į nugarą, nu ir aš jau vėl atgal. Va toks grūdinimasis buvo.”
Prieš 60 metų:
„Vaikystėj sniego pusnys būdavo sulig tvorom ir trobos langais. Iškasdavom sniego tunelius. Sodyba didelė buvo. Neužmirštama, kai brendi per pusnis ar drąsiai žengi sukietėjusio sniego paviršiumi. Sniegas – neapsakomas. Baltumas ir šviesa po pilko, debesuoto rudens…“
Prieš 40 metų:
„Bobikas ir rogutės, besmegenis didžiulis, ai, dar sniego pilis, kurią pastatėm didžiulę, va tokio aukščio (apie 2 metrus)! Keturių sienų pilis!!! Su šaudymo angom. Per tas angas su sese mėtėmės sniegu viens į kitą. Paskui padarėm bokštelius ir tokius viršuj kuorus. Tai tą pilį aš atsimenu labai puikiai. Graži buvo.
Ai… dar su šunim buvo Kalėdinės eglutės paieška. Du spanieliai ir kolis. Spanieliai mažiukai, tai jie negali taip bėgt per pusnį. Tai įsibėgėja ir plymt ant pusnies ir ausys pasikloja ant to sniego…
Kaime gražesnis sniegas negu mieste, nėra tiek pritrepentas.“
Sniegas prieš 10 metų:
„Sniegas – balta. Čiuožinėju, šlapia, „kombinzonas“, draugai, besmegenis. Aš neatsimenu.
Tiktai ką atsimenu – tai didelis kalnas nuo kurio prie namų čiuoždavau. Ir kaip smagu, kai šlapia pareinu namo, pavargus, nežinau, kodėl. Visiems būdavo smagu, kad statyt galima besmegenius, bet man tai ne. Kažkodėl. Nes man tie besmegeniai iš viso kažkokia nesąmonė atrodė.
Dabar žiemą, kai nėra sniego, tai irgi negerai, bet kai atsiranda, tai šiek tiek smagu. Kai pradeda snigt, pradedu galvot, kaip sunku žmonėms važiuot su mašina, šalta ir…
Aš sėdžiu prie kompiuterio ir kaip čia žiūrėt, vau, kad sninga. Seniai mačiau aš tą sniegą.“
Sniegas dabar:
„Man sniegas yra tai, su kuo gali žaist. Balta masė, kuri yra žaisminga. Gali lipdyt sniego senius ir panašiai. Visokias formas. Sniego karą gali su draugais žaist ir čiuožinėt nuo kalniukų. Prisimenu, kai čiuožinėjau nuo dižiulio kalniuko, viso kalno jau ten. O kas nepatinka? Tai pilni batai sniego.“
Tėviškės muziejus – vieta, kur sniegas beveik toks, kaip anksčiau! Nenuvažinėtas ir tikrai baltas. O apsnigtose sodybose baltuojantys šiaudiniai stogai – erdvė vaikystės žiemų prisiminimams.
