Kovo 22 d. minima pasaulinė vandens diena. Šią dieną Pasaulio sveikatos organizacija atkreipia dėmesį į gėlo vandens svarbą, nes dėl vandens trūkumo ar prastos kokybės plinta užkrečiamosios ligos. O kaip Lietuvoje prieš ~100 metų sekėsi užtikrinti, kad gyventojams netrūktų švaraus, gėlo vandens?
Gėlo vandens arterijos nuo seno maitino žmones. Šuliniai būdavo kasami sodybose (kartais net du – atskirai žmonėms ir gyvuliams). Miesteliuose dažnai įrengdavo ir viešuosius šulinius, kurių vandeniu naudojosi ir atvykėliai, ir miestelėnai, neturėję nuosavų šulinių.
Dėl užkrečiamų ligų pavojaus buvo griežtai reglamentuojamas šulinių įrengimas ir naudojimas. Užkrečiamos ligos (cholera, šiltinė, dizenterija ir kt.) ypač plito po Pirmojo pasaulinio karo, 1918-1920 m. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje reikėjo suvaldyti šią pavojingą situaciją – buvo išleisti specialūs Apskričių viršininkų ir Apskričių gydytojų įsakymai, taip pat savivaldybių nutarimai dėl vandens naudojimo.
Reikalauta, kad viešose vietose, pavyzdžiui, valgyklose, mokyklose, viešbučiuose, restoranuose gyventojai turėtų rasti geriamo virinto vandens. Pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje 1920 m. išleistame įsakyme teigiama: „Visose valgyklose turėti užtenkamai virinto vandens su prierašu virintas vanduo“.
1920 m. plintant cholerai, numatyti detalūs sanitarijos reglamentavimai. Vienas iš įsakymų draudė skalbti susirgusiųjų cholera drabužius upėse, ežeruose ir bendrose skalbyklose.
Prieš šimtą metų Lietuvoje dar, matyt, buvo įprasta gerti vandenį iš upių. Marijampolės apskrities valdžia 1920 m. rašė: „Nepatariama gerti upių, upelių ir ežerų vandenį. Jeigu dėl šulinių stokos toksai vanduo vartojamas gėrimui, tai jisai reikia virinti“. Kiti įsakymai nurodo upėse neskalbti „aukščiau vietų, kur imamas vanduo gėrimui“. Apskritai drausta teršti upes, upelius, tvenkinius ir ežerus. Už tai numatytos didelės baudos.
Daug dėmesio skirta tiek privatiems, tiek viešiesiems šuliniams. 1920–1921 m. kartojasi įsakymai, reikalaujantys tvarkingų šulinių. Pavyzdžiui, reikalauta, kad šuliniai būtų su dangčiu ir apipilami žvyru (Mažeikiai, 1920 m.) Akcentuota, kad reikia „tinkamai sutvarkyti ir laikyti šuliniai, kad negalėtų į juos patekti nešvarus gatvių vanduo“ (Ukmergė, 1921 m.). Kitur dar detaliau nurodoma, pavyzdžiui, Trakų apskrities viršininkas B. Stosiūnas su Apskrities gydytoju P. Žilinsku išleido įsakymą, kuriame nurodoma, kad vieta aplink šulinį turi būti „pakili ir išgrįsta arba bent moliu išmušta“. Šuliniai taip pat „privalo būti kuopiami, kad vanduo visada juose būtų švarus. Prie šulinio, iš kurio ne vieni namai ima vandenį, privalo būti nuolatinis prie jo įtaisytas kibiras, kad ateinantieji imti vandens neleistų į šulinį savo kibiro“.
Viešųjų šulinių, kurie įrengti miesto ar miestelio aikštėse, sanitarija buvo itin svarbi. Reikalavimai tvirtinti bendrą kibirą kartojasi ir kitose Lietuvos apskrityse: „Šuliniai, iš kurių semia vandenį daugelis gyventojų, privalo turėti bendrą prirakintą kibirą. Savais kibirais iš tokių šulinių semti vanduo draudžiama“ (Alytaus apskritis, 1920 m.). Tai turėjo apsaugoti nuo „limpamų ligų“ plitimo.
Muziejaus miestelio aikštėje galima pamatyti viešąjį šulinį. Tokio tipo šulinys skirtas ir neturintiems nuosavo šulinio miestelėnams, ir atvykėliams. Šis šulinys yra 6 metrų gylio ir vieno metro skersmens. Ant šulinio dangčio sumontuota ketinė pompa, ilgus metus naudota Plungėje. Ketines pompas aktyviai siūlydavo pirkti Lietuvių-Vokiečių Technikinė prekybos bendrovė, įsteigta 1921 m. Kad pompa žiemą neužšaltų, apšiltinta dailiu mediniu aptaisu. Šis pagamintas pagal ikonografinę medžiagą, prototipas stovėjo Labūnavos miestelyje.
L. e. p. direktoriaus pavaduotoja informacijai ir muziejininkystei dr. Aistė Lazauskienė
