Ar žinojote, kad net pusę muziejaus ploto užima miškas? O kas rūpinasi muziejaus miškais, pievomis ir laukais? Susipažinkite su Marijonu Gipu – Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vedėju, miškininku, kuris pats save apibūdina kaip gamtos vaikį.
Marijonas kabinete beveik nesėdi, nes gamtoje – gausu darbų. Smagiausia darbo dalis (kaip ir pridera tokios specialybės atstovui) – vaikščioti po mišką, apžiūrėti medžius, nustatyti jų būklę bei žymėti negyvus medžius, kuriuos reikės nupjauti.
Miškas – išties didelė Marijono Gipo gyvenimo dalis, nes jis nuo vaikystės daug laiko praleisdavo miške, baigė miškininkystės studijas, dirba daugiausiai miške, o ir laisvalaikį leidžia užsiimdamas orientavimosi sportu miške.
Marijono muziejaus vizija – žalia: „Aš matau muziejų kaip miško parką. T. y. ne grynas miškas, bet įrengti keli miško grunto pažintiniai takai, kuo arčiau normalaus miško, atveriamos kai kurios erdvės. Palei marias, palei Pravieną gražūs vaizdai atsiveria. Norėčiau, kad ateitų žmonės pasižiūrėt ne tik dėl eksponatų, bet ir dėl gamtos, nes gamta labai graži pas mus muziejuje.“ Jau šią žiemą planuojama paruošti gražius takus miške, kad tik muziejaus lankytojai „nebijotų kartais ir į mišką įžengti“.
Sveikiname Marijoną ir visus miškininkus su profesine švente ir linkime žaliuojančios Lietuvos!