Prieš Jūsų akis – unikalus Žemaitijos regiono, Telšių vyskupijos bažnyčių paveldas – siuvinėtos procesijų vėliavos. Tokios dekoratyvios ir sodriaspalvės, dar išlaikiusios savo pirmykštį žavesį, bet kartu trapios ir pažeidžiamos – juk tai tekstilė, lengvai plyštanti, yranti, blunkanti nuo saulės spindulių ir labai sunkiai gydoma.
Šios siuvinėtos procesijų vėliavos Žemaitijoje gamintos istoriškai labai trumpą laiko tarpą – gal dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus – paskutinį XIX a. ketvirtį, kuomet bažnyčiose sparčiai daugėjo serijinės gamybos, „madingesnių“ kūrinių. Tuo pat metu nežinomų auksarankių siuvinėtojų dėka buvo kuriamos vėliavos, savo forma ir turiniu artimos liaudies raižiniams, tapybai, ikonografiškai susiję su bažnyčiose esančiais paveikslais, siūtos ir siuvinėtos pagal išlikusių senesnių bažnytinių vėliavų pavyzdį. Šios vėliavos buvo neatsiejama žemaitiškų bažnytinių procesijų, vykusių per šventes, atlaidus ar maldininkų keliones į stebuklais garsėjusias Žemaitijos vietas – Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, dalis. Nežinome tikslių siuvinėjimo centrų vietų ar autorių, tačiau pasikartojantys augalinio dekoro motyvai, siuvinėjimo stilius ir paveikslų kompozicijų panašumas leidžia priskirti išlikusias vėliavas vienai ar kitai siuvinėtojų grupei ir spėti, jog Žemaitijoje yra buvę keli šių vėliavų siuvimo ir siuvinėjimo centrai. Šie centrai galėjo būti susiję tiek su vienuolynų, tiek su vietos amatininkų dirbtuvėmis, vėliavas galėjo siuvinėti tiek vienuolės, tiek ir pasaulietės moterys. Siuvinėjimo centrai buvo išsidėstę aplink Žemaičių Kalvariją – pagrindinę maldininkų procesijų vietą. Siuvinėtų vėliavų gausa išsiskyrė Žemaičių Kalvarijos Bazilika ir aplinkinės, arčiau ar toliau nuo jos esančios bažnyčios – Seda, Žemalė, Pievėnai, Šatės, Barstyčiai, tačiau tokių vėliavų būta ir gerokai tolimesnėse vietovėse – pvz., Žygaičių bažnyčioje.
Procesijų vėliavos dažniausiai buvo siuvamos iš raudonos ir mėlynos, rečiau – iš žalios spalvos vilnonio audinio. Jos būdavo vertikalaus stačiakampio formato ir kelių dydžių – nedidelės (nuo ~90 x 60 cm iki ~140 x 90 cm) ir didelės (nuo ~350 x 150 cm iki ~400 x 250 cm). Vėliavų apačia būdavo užbaigiama trimis, dažniausiai dantytais iškirpimais, kraštai visu perimetru apsiuvami nedidelėmis vilnonių siūlų kilpelėmis su įvertais stikliniais karoliukais, o iškirpimų galai puošiami įvairiaspalviais kutais ar spurgais. Vėliavos būdavo užneriamos ant medinių skersinių, pakabinamų ant vertikalių kotų su mediniais ar metaliniais kryželiais viršuje. Skersinių galai taip pat puošti kutais su juose paslėptais nedideliais varpeliais – vėliavas nešant procesijose, jie skambėdavo.
Mažesnių vėliavų priekinėje pusėje daugiausia siuvinėtos Kryžiaus kelio stotys ar įvairių šventųjų atvaizdai, nugarinėje – Jėzaus ir Marijos monogramos, Kryžius, Ostija, Apvaizdos akis, kiti krikščioniški simboliai. Didžiųjų vėliavų abi pusės dažniausiai puoštos daugiafigūrinėmis siužetinėmis kompozicijomis. Aplink paveikslus likęs laisvas vėliavos plotas būdavo užpildomas gėlių žiedų ar vynuogių kekių su šakelėmis ir lapais pynėmis. Tiek mažesniųjų, tiek didžiųjų vėliavų paveikslų apačioje būdavo išsiuvinėjami pavadinimai, paaiškinantys vaizduojamą sceną ar įvardijantys šventąjį. Ant kai kurių vėliavų matome išsiuvinėtas datas ir donatorių pavardes.
Vėliavos siuvinėtos pirktiniais, storais, ryškių, pereinančių spalvų vilnoniais siūlais. Jais buvo patogu modeliuoti didesnes plokštumas – vaizduojamų figūrų rūbus, plaukus. Stambesni spalviniai plotai derinti su smulkiom grafinėm paveikslų detalėm. Paveikslus supančios vynuogių, lelijų bei kitų gėlių šakelės siuvinėtos dvipusiais dygsniais, kitur naudoti kiti siuvinėjimo būdai – lygusis, eglutė, pynutė. Daug puošnumo vėliavoms suteikė paveikslų fonams pritaikytos senų liturginių rūbų medžiagos, siuvinėjimui naudoti metalizuoti siūlai, įvairūs karoliukai, žvyneliai.
Šis unikalus ir sparčiai nykstantis žemaitiškų siuvinėtų procesijų vėliavų paveldas iki šiol nėra plačiau tyrinėtas. Keliolika šių vėliavų saugoma Lietuvos nacionalinių muziejų kolekcijose, Žemaitijos bažnyčiose išlikusių vėliavų dauguma įtraukta į Lietuvos kilnojamųjų meno vertybių registrą, o Pievėnuose ir Žemalėje šios vėliavos tebenaudojamos ir nešamos bažnytinėse procesijose.
Parodos kuratorė, menotyrininkė Ina Dringelytė
Parodos dailininkė ir bendraautorė – architektė Neringa Norvaišaitė
Parodos plakato autorė – N. Norvaišaitė
Muziejus nuoširdžiai dėkoja J. E. Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui, Žemalės, Pievėnų, Šačių, Aleksandrijos bažnyčių klebonams ir Kauno arkivyskupijos muziejaus vadovams už bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir leidimą pasiskolinti parodai jų bažnyčiose ir muziejuje saugomus išskirtinius paveldo objektus – siuvinėtas procesijų vėliavas.
Širdingą ačiū tariame muziejaus tekstilės restauratorei Gražinai Babkauskienei už suteiktą pirmąją pagalbą eksponatams ir Pranui Jočiūnui už saugų ir patikimą jų atvežimą.
Didelė padėka fotomenininkui Arūnui Baltėnui, maloniai leidusiam panaudoti jo nuotraukas parodos anotacijoje ir pristatyme muziejaus puslapyje.
