Dar taip neseniai gyvenome Didžiosios savaitės ritmu – su tikėjimu, viltimi ir meile laukėme Kristaus prisikėlimo – Šv. Velykų šventės. Nurimus šventiškam šurmuliui, sukdamiesi tarp kasdienių džiaugsmų, darbų ir rūpesčių padėkojome mamoms ir tėčiams, Sekminių iškilme paminėjome Šv. Dvasios atsiuntimą. Ir štai nesulaikomas laikas suskaičiavo devynias savaites po Šv. Velykų.
Devintąjį ketvirtadienį po Šv. Velykų (birželio 11 d.) prasidėjo Devintinių oktava (aštuoniadienis), kurio pagrindinė iškilmė Lietuvoje ir kitose šalyse keliama į devintąjį sekmadienį po Šv. Velykų. Taigi, birželio 14 d. katalikai Lietuvoje švęs Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, kurios metu iškilmingai išpažins tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente. Šią šventę 1264 m. įvedė popiežius Urbonas IV.
Liaudiškas šventės pavadinimas – Devintinės, Devintinis, Žemaitijoje – Vainikai. Devintinėms augmenija jau būna pilnai sužaliavusi. Šiai šventei bažnyčia, bažnytinės procesijos, namai puošiami žaluma. Vainikais išpuošiamas bažnyčios vidus, prie altorių statomi berželiai, ant sienų sukabinami merginų iš devynių vaistinių augalų nupinti vainikai. Namuose taip pat žalia: žaliuojančiomis berželių šakelėmis iškaišomi balkiai, lovų galvugalyje prie sienos užkišamos 2–3 beržų šakelės. Puošiami kiemo vartai, gonkos. Moteris iš Tauragės krašto pasakojo: Berželius prie laukinių durų segė, prie klėties, prie trobos, prie kamaros. Kur grūdai stovėjo irgi segė – Dievulis turi saugot vis tiek. Visą oktavą bažnyčioje išlaikyto šventinto vainikėlio žolynais smilkė ligonius, sunegalavus bėrė jų į arbatas ar dėjo į karsto pagalvėlę. Gyvuliams susirgus ir juos aprūkino. Nuo bažnyčioje pašventinto berželio nulaužtą šakelę parsinešę namo užkišdavo už balkio, kad apsaugotų namus nuo žaibo.
Devintinės – dar ir šventė piemenims. Devintinių išvakarėse parginęs vainikuotą karvę, piemenukas už palinkėjimus, kad karvės pieno gausiai duotų, kad derlius geras būtų, iš šeimininkės gaudavo kiaušinių, sūrio, gal net mėsos gabalėlį. Vėliau piemenys draugėn susibūrę šventė.
Devintinių stalo vaišės jau kuklesnės nei Sekminių. Pasak etnologės Nijolės Marcinkevičienės, sūriai, gardinti peletrūnų, mėtų, šalavijų lapeliais, privalomi… Privaloma ir kiekvienam šeimynykščiui devynetas virtinių sušveisti – vis dar, kad karvės būtų pieningos⠀
Iki Devintinių baigiama sėja – vėliau pasėjus derlius bus menkas. O nesuspėjusiam galima priminti posakį „Še tau, boba, ir Devintinės!”. Taip sakydavo kam nors nepasisekus.
Žemaitijoje Devintinės švenčiamos iškilmingiau nei Sekminės, tad Devintinių sekmadienį (birželio 14 d.) Lietuvos liaudies buities muziejaus Žemaitijos regiono sodybos lankytojus pasitiks išpuoštos berželiais.
Vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė