Seniau žiemos būdavo labai šaltos ir baltos – namuose į pečių reikėdavo krauti daug malkų, o lauke – kasti sniego tunelius ir saugotis sušalimo. Kviečiame nusikelti maždaug 100 metų į praeitį ir išgirsti sakmę apie tai, kas nutiko vieną labai šaltą ir paslaptingą žiemos naktį:
„Senovėje buvo kartą labai šalta žiema. Vienas keleivis keliavo tolimą kelionę. Jam bekeliaujant, atėjo naktis ir neturėjo kur pernakvoti. Beeidamas per mišką, jis rado mažą trobelę. Jis įėjo į tą trobelę, pagarbino, o senis, sėdėdamas ant pečiaus, nieko jam neatsakė. Keleivis prašė nakvynės, o jis vėl nieko neatsakė. Keleivis nusitaisė ir atsigulė. Paskui keleivis išėjo laukan savo reikalo. O tas senis, kur sėdėjo ant pečiaus, nulipo ir užkišo duris. Keleivis, būdamas plikas lauke, kuo nesušalo, bet paskui rado mažas dureles ir įlindo. Jis ten rado šešias avis, jas nusmaugė ir apsidėjo save, kad jam nebūtų šalta. Rytą anksti keleivis atsikėlė ir įėjo į trobą drabužių atsiimti. Duris rado atkištas ir įėjo. Pasiėmęs drabužius pasakė sudiev ir išėjo, o senis, sėdėdamas ant pečiaus, nieko neatsakė. Tas senis buvo Šaltis, jis manė: „Kaip nesušalo tas žmogus, būdamas plikas lauke?“ Jis padarė dar didesnį šaltį, manydamas, kad tas keleivis sušals. Tas Šaltis, užbėgęs keleiviui už akių, ir sako: „Ar nešalta?“ – „Šalta, tai šalta – kur aš nakvojau, ten to žmogaus šešios avys sušalo“. Šaltis tuoj padarė atlydį ir grįžo namo.“ (Raseinių aps. Užr. J. Alijošius 1924.I.11. LTA 783/503)
Literatūra:
Jonas Balys, Raštai IV, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2003