Jau seniai pastebėta, kad apie skirtingų tautų papročius, pasaulėjautą ir grožio supratimą iškalbingiausiai liudija jų drabužiai.
XIX amžiuje išsiskyrė Lietuvos etnografinių sričių – aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, žemaičių ir klaipėdiečių – kostiumai. Regioniniai savitumai pasireiškė pasiuvime, puošyboje, ryškiausiai – spalvose, jų deriniuose. Rytų Lietuvoje (aukštaičiai, dzūkai) vyravo šviesiai žalia, raudona, geltona ir ruda; Vakarų Lietuvoje (suvalkiečiai, žemaičiai, klaipėdiečiai) – sodrūs, tamsiai žalios, juodos, raudonos ar violetinės spalvų deriniai.
XIX amžiuje kaimo moterų drabužiai turėjo daugiau specifinių bruožų. Jiems kelti griežtesni ir konkretesni reikalavimai, susiję ir su vietinėmis tradicijomis bei papročiais, ir su išlikusiais ikikrikščioniškais prietarais bei vėlesnėmis katalikiškos arba protestantiškos bendruomenės moralinėmis pažiūromis. Žinomas ne vienas atvejis, kai asmeninis parapijos kunigo požiūris ilgam nulemdavo apylinkės moterų drabužių konservatyvumą arba, atvirkščiai, paspartindavo senosios mados sunykimą. Senoviniai, jau nebedėvimi moterų drabužiai kartais būdavo ilgai saugomi šeimoje, kartais brangų jų audinį panaudodavo mažesniam drabužiui pasiūti.
„Pagal dorovinę sampratą, tautinis kostiumas yra gerokai nepadorus, jei jis nepilnas – pvz., trūksta galvos dangos ar kitų dalių: marškinių, prijuostės, liemenės, ir jei jis neestetiškas, netvarkingas, nešvarus, nes mūsų papročiuose sąvokos „orumas“, „garbė“, buvo artimos sąvokoms „tvarka“, „pilnatvė“, „harmonija“, „švara“. (Aušra Kargaudienė, Lietuvių tautodailės ir etnokultūros metmenys, Kaunas, TECHNOLOGIJA, 1997, psl 11).
Mūsų prosenelės negailėdavo nei vilnos, nei medvilnės savo rūbams, kad tik būtų kuo ryškesnės, spalvingesnės. Pagal ką matavo žemaitės savo turtingumą ir grožį? Ogi pagal sijonus ir skaras. Ryškiausia tautinio kostiumo detalė ir buvo sijonas: kaip ir visoje Europoje, rauktas ir platus – ištempus maždaug 4 m. Kuo turtingesnė moteris, tuo jos sijonas būdavo platesnis. Turtingesnės žemaitės vienusyk nešiodavo net 7 sijonus, kad šis atrodytų kuo labiau išsipūtęs. Platūs klubai anuomet simbolizavo moters sveikatą, vaisingumą, taigi – ir turtą.
Moteriškas tautinis kostiumas be galvos apdangalų – nepilnas. Senovėje, galvos apdangalai rodydavo moters socialinį statusą bei šeimyninę padėtį. Skareles ryšėjo ir moterys, ir merginos. Būdinga, jog žemaitės XVIII – XIX a. ryšėjo net po kelias skareles. Tą bruožą pastebėjo ir apie Žemaitiją rašę XIX a. autoriai. Skarelių Žemaitijoje daug ir įvairių. Turtingesnės turėjo po keliolika skarelių, vargingesnės – vos kelias. Vienokias skareles ryšėjo kasdien, kitokias – į turgų, o pačias gražiausias – į bažnyčią. Be skarelės, anot kai kurių pateikėjų, net XX a. pradžioje nedrįsdavo bažnyčioje pasirodyt – „kunigai pirštu rodė“. Skirtingai nei visoje Lietuvoje, žemaičių moterys turėjo net 4 skarelių ryšėjimo būdus. Pabandysite ir pačios. O kokias skareles ryšėjo lietuvininkės? Bandysim įsivaizduoti.
Danutė Blaževičienė
