„Rymantas Penkauskas. Nufotografuota amžinybė“ – taip poetė Enrika Striogaitė 2015 m. apibūdino R. Penkausko kūrybą, tiksliau, vieną parodinį nuotraukų ciklą „Sub Specie Aeternitatis“ (Amžinybės požiūriu), pradėtą kurti apie 1990-uosius. Tačiau šis sakinys niekaip neišeina iš galvos, žvelgiant ir į kitą, panašiu laiku kurtą fotografijų ciklą „Šventųjų gyvenimas“.

Nespalvotų nuotraukų ciklas apie tylų šventųjų gyvenimą Žemaitijos bažnyčių palėpėse, varpinėse, senkapiuose ir pakelėse gimė anksčiau – gerokai anksčiau už tyrinėtojų antplūdį į šį regioną, už vieną po kitos dailės istorikų leidžiamas knygas apie Žemaitijos bažnyčias, gerokai iki tol, kol buvo nufilmuoti velyknakčio budėjimai Pievėnų bažnyčioje, gal 20 metų iki tol, kol kaip naujiena į Vilnių buvo atvežtos didžiulį susidomėjimą sukėlusios, tariamai naujai atrastos Sedos bažnyčios Kryžiaus kelio stotys. Tuo metu tas, dar toks paslaptingas, toks neatrastas, mažai paliestas kraštas – Beržoras, Gintališkė, Alsėdžiai buvo tik jaunųjų Vilniaus ir Kauno menininkų, jautusių tos aplinkos tikrumą, pažadėtoji žemė ir rojus. Šventieji, ypač toliau nuo šių bažnyčių, vis dar tyliai ir ramiai glūdėjo savo palėpėse, slėpėsi būgnyčiose ir varpinėse – jaunesni ir senesni, dievdirbių ir profesionalių meistrų kurti, visi nereikalingi, vienodai sudulkėję, suaižėję, netekę spalvų ar detalių, bet taip organiškai susilieję su aplinka, kad negalėjo kilti ne tik ranka, bet ir mintis juos iš ten pajudinti ar sudrumsti jų ramybę. Ar tęsia ten jie savo tylų buvimą? Ar sutiktume juos ten pat, kur palikome prieš 30 metų? Abejoju…

Parodos nuotraukos turi savo priešistorę.

Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, tuometis „Spindulio“ vadovas Vincentas Vaičekauskas ėmėsi sumanyto ambicingo projekto – didžiulio leidinio „Senoji Žemaitija“. Jo rengimas buvo patikėtas darbo grupei – vienai žymiausių Lietuvos dailės istorikių, dr. Marijai Matušakaitei, menotyrininkėms Algei Gylienei, Inai Dringelytei bei fotografams Romualdui Požerskiui ir Rymantui Penkauskui. Prasidėjo darbas, nepaisant nei ekonominės blokados, nei chaotiškos ir nestabilios situacijos Lietuvoje: dyzelino „medžioklė“ Mažeikiuose, nakvynės tuščiuose ir apleistuose rajonų viešbučiuose, pietūs dar veikusiose kolūkių valgyklose. Medinių bažnyčių ir pievų kvapas, brendant iki užžėlusių senkapių, nesuskaičiuojami gandralizdžiai pakelėse prie Šakynos – visa tai prisiminimuose išliko ryškiau nei daugybė vėlesnų klajonių toli už Lietuvos ribų. Ekspedicijas lydėjo neįtikėtini atradimai, jau pirmoje jų buvo surasta iki šiol seniausia žinoma Lietuvoje gotikinė Laukžemės Madona (~1420 m.), apkrauta plastmasinėm gėlėm ir nesuskaičiuojamą kartų perdažyta, tamsiame prieangyje tūnojusi nenaudojamo sieninio laikrodžio dėžėje. Vertingiausių objektų nuorodos buvo teikiamos fotografams, keliavusiems mūsų keliais. Nuostabiose jų nuotraukose buvo įamžinta apie 450 Žemaitijos architektūros ir meno vertybių, kurių dalies šiuo metu greičiausiai jau nebėra.

Deja, 1992 m. susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, projektas nebuvo užbaigtas, o parengtas leidinys nepasiekė skaitytojų.

Tačiau tai, ką matote šiose R. Penkausko nuotraukose, nebuvo skirta albumui. Ne, tai autoriaus savas, asmeniškas tų objektų, kurių dalį jis, galbūt, fotografavo ir leidiniui, matymas, suvokimas ir pateikimas, „įvelkant“ fotografuojamą objektą į jausmo rūbą, apgaubiant jį nuotaikos momentu, jautresniam žiūrovui perteikiant net fizinius pojūčius – tylą, medžio ir dulkių kvapą.

Tai ne dokumentika, tai menininko, panirusio į visom prasmėm sakralią kūrybinę erdvę, santykis su fotografuojamu objektu, kuomet menininkas, rodos, atspėja to objekto paslaptį, „susikalba“ su juo. Fiksuojama ne akimirka, ne momentas, o kažkas daugiau. Kasdienybės buitinės detalės (radiatorius, skrybėlė, lyginimo lenta, lygintuvas) kontrastuoja su prirakinta prie stulpo ir nuolankiai, bet išdidžiai kenčiančia Išganytojo figūra. Bažnyčios palėpėje dviems, greta viena kitos sudėtoms, anksčiau garbingai altoriuje stovėjusioms šventosioms švytėti netrukdo šalia suversti skudurai ir lentos, visai nesubuitinantys vaizdo, priešingai, kontrastas dar labiau pabrėžia pakylėtą figūrų „gyvenimą savyje“. XVIII a. pab. vietinių savamokslių meistrų iš Kantaučių ar Tirkšlių, mačiusių profesionalius barokinius altorius ir jais sekusių, išdrožti Sopulingoji ir šv. Jonas iš Nukryžiavimo grupės banguoja sąlygiškom, tolimom nuo tikrovės draperijom ir žvelgia ne į Nukryžiuotąjį, kurio nėra šalia, o svajingai kažkur į tolumas. Dar senesnės už juos, XVIII a. vid. Tverų bažnyčios išraiškingos šv. Dominyko ir šv. Kotrynos Sienietės figūros, suklupę ir pakėlę rankas, nuoširdžiai tebegarbina Rožinio Švč. Mergelę Mariją ir jiems visai nesvarbu, kad dažai nuo jų abitų nutrupėję, o ant jų užmestas nebenaudojamas liturginis rūbas. Net specialiai fotografo sustatyta kompozicija atrodo natūraliai – iš kitos Nukryžiavimo grupės paimta, kito meistro išdrožta ir ant numinto bažnyčios slenksčio pastatyta Švč. Mergelė Marija gailauja kito Nukryžiuotojo ir atrodo tarsi visada ten stovėjusi.

Menininkas priartina paviršių faktūras – grafiškas ir iškalbingas, bylojančias apie bėgančio laiko tėkmę. Įspūdingi šventųjų portretai pritraukiami taip, kad „ima kalbėti“ menkiausios jų detalės ir šventųjų žvilgsniai, nukreipti į tolį ar į save. Nuotraukos virsta grafikos kūriniais, kuriuose –„triakis“ šv. Jonas Nepomukas, nežinomas šventasis, kurio veidas primena suaižėjusią nuo sausros žemę ar švelni nežinomos šventosios šypsena nuo saulės ir lietaus suskeldėjusiame veide.

Keliasluoksnės nuotraukos kartais leidžia atpažinti fotografavimo vietą (pvz., šv. Antanas su Vaikeliu Židikų bažnyčios fone), o kontrastuojančios medžiagos – aižėjantis skulptūros medis amžino akmeninio statinio fone primena apie laikinumą. Nuotraukoje su atspindžiais, prie Alsėdžių bažnyčios koplytėlėjė stovintis šv. Jonas Nepomukas tiesiog „ištirpsta“ savo aplinkoje, kurioje praleido daugybę metų.

Kai kuriose nuotraukose amžinybės apmąstymus užgožia lengvas liūdesys: augmenijos virsmo užgožtas seniai neprižiūrimas kryžius, kaip sendaikčių krautuvėje ant lentynos išrikiuotos berankės Nukryžiuotųjų figūrėlės, gulinti begalvio šventojo figūra ar viela pritvirtintas Nukryžiuotasis nutrūkusia, bet vis tiek prie kryžiaus prikalta ranka.

Naujausioje Lietuvos sakralinės dailės knygoje, pasirodžiusioje 2020 m. pab., įdėtos šv. Barboros, šv. apaštalo Jono ir Jėzaus su erškėčių vainiku skulptūrų iš Kurtuvėnų bažnyčios nuotraukos, nurodant, jog jos publikuojamos pirmą kartą. Pirmosios dvi skulptūros, išdrožtos XVIII a. III ketv. įgudusio provincijos meistro, traukia žvilgsnį dar prieš 30 metų sukurtoje R. Penkausko nuotraukoje – tai buvo ir vienas įsimintiniausių atradimų anuometėse žvalgomosiose ekspedicijose po Žemaitiją. Pagalbinėje patalpoje stovėjusi šventosios, kažkada puošusios altorių, figūra be galo įspūdinga – visa padengta rokoko stiliaus oranamentu. Jos žavesiui netrukdo nei prarasti atributai, nei vėliau nevykusiai išdrožta kairė ranka. Tarp šv. Barboros ir šv. Jono skulptūrų R. Penkausko nuotraukoje matome sėdintį Jėzų, vainikuotą ypač stambiu erškėčių vainiku. Gerokai senesnė, archaiškesnė ir monumentalesnė, nors ir mažesnė už abipus ją stovinčias figūras, sukurta greičiausiai XVII a. pab., savo rūstumu ji kontrastuoja su šių figūrų elegancija ir grakštumu. Tokios jos išliks tik R. Penkausko fotografijose, nes dabar Jo šventųjų gyvenimas po truputį keičiasi…

Neslėpsiu – nuotraukos mane emociškai įtraukia, sukelia daug prisiminimų, man jos „kalba“. Gal jos įtrauks ir jus? Neskubėkite, sustokite prie kiekvienos iš jų, įsiklausykite ir jūs pajusite  sulėtėjusią laiko tėkmę. Gal tai ir yra amžinybė?

Amžinybė yra čia ir dabar. Tai jausmas. Tai begalinis gyvenimo procesas, nepriklausomas nuo mūsų pačių būties, – sako fotografas Rymantas Penkauskas. Tikriausiai taip ir yra.

Rymanto Penkausko paroda „Šventųjų gyvenimas“ atidaroma 2021 m. gegužės 1 d. ir veiks iki rugsėjo 30 d. Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio Plungės name.

Parodos kuratorė – dailininkė Lina Jonikė.

Parodą pristatančio teksto autorė – menotyrininkė Ina Dringelytė. 

Apie autorių

Nuo 1993 m. Rymantas Penkauskas yra laisvai samdomas fotografas. Pagrindinės veiklos kryptys ir pragyvenimo šaltinis yra reklaminė fotografija ir fotografija įvairiems leidiniams, pradedant mokykliniais vadovėliais, populiarioms pažintinėmis knygomis, enciklopediniais leidiniais ir baigiant meno albumais. Tarp užsakovų yra leidyklos „Šviesa“, „Alma littera“, „Tyto alba“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Nemažai fotografijų yra įsigiję privatūs asmenys ir firmos Lietuvoje bei užsienio šalių kultūros organizacijos.

2014 m. R. Penkauskui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Apdovanojimai

1989 m. – I vieta natiurmorto kategorijoje Sovietų Sąjungos Krasnogorsko konkurse;

2009 m. – žiuri prizas UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo  Awards 2009“ Kinijoje už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą;

2010 m. – sidabro medalis UNESCO globojamoje tarptautinėje bienalėje „TashkentAle 2010“ už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą;

2011 m. – dokumentinis apdovanojimas už fotonuotraukų seriją ,,Kryžių kalnas“ UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo Awards 2011“ Kinijoje;

2011 m. – Padėkos sertifikatas už dalyvavimą tarptautinėje „The 6th Emirates Photography Competition 2011“ parodoje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Fotografijos iš projektų „Sub Specie Aeternitatis“ ir „H2O“ („Vandenyje“);

2016 m. – Kauno m. savivaldybės kultūros ir meno stipendija.

Personalinės parodos

2004 m. – natiurmorto paroda, Kaunas;

2013 m. – projektas „H2O“ („Vandenyje“), Kaunas;

2015 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“, Kaunas;

2016 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“, papildytas, Gelgaudiškio kultūros centras;

2017 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“, papildytas, VDU SMF, Kaunas;

2017 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“, papildytas, Tautos namai, Kaunas;

2017 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“, papildytas, Kauno rajono muziejus, Raudondvario pilis;

2021 m. – projektas „Šventųjų gyvenimas“, Lietuvos liaudies buities muziejus.

Pagrindinių kūrinių sąrašas

 

1987–1989 m. – projektas „Miestas“;

1989–1990 m. – projektas „Šventųjų gyvenimas“;

1990–1991, 2012, 2015, 2016 m. – projektas „Sub Specie Aeternitatis“;

1994 m. – projektas „Žaidimas medžio pagaliukais“;

2003–2005 m. – projektas „Suakmenėję“;

1990–2011 m. – projektas „H2O“ („Vandenyje“), tęstinis;

2005–2006 m. – projektas „Lietuvių tautinis kostiumas“;

2006 m. – projektas „Atsirandantis – dingstantis“, tęstinis;

2010 m. – projektas „Kryžių kalnas“;

2011 m. – projektas „Galutinis prisilietimas“;

2009–2011 m. – projektas „Sutiktieji-I“;

2011 m. – projektas „Sutiktieji-II“, tęstinis;

2013 m. – projektas „Siena“;

2014 m. – projektas „Fotografiniai sinonimai. Tiptikai“, tęstinis;

2015 m. – projektas „Kauno tarpukario geriausių statinių interjerai“;

2020 m. – projektas „Autorinis požiūris į P. Galaunės, L. Truikio ir A. Žmuidzinavičiaus egzistencinę aplinką“ (pavadinimas sąlyginis).