Šv. Matas – vienas iš Jėzaus apaštalų, aprašęs Kristaus gyvenimą ir darbus. Seniau kaime sulenkinta šio vardo forma buvo Mateušas, Mataušas. Tokį jį užtinkame ir liaudies posakiuose: „Po Švento Mataušo ir žemė ataušo“ arba „visiems košė ataušo“. „Po Švento Mataušo kepeliušas ant pečiaus“. Mat kepeliušą – iš šiaudų pintą vasarinę skrybėlę – rudenį tenka pakeisti veltine, šiltesne kepure.
Anot L. Jucevičiaus, XIX a. apaštalas šv. Matas buvo laikomas Lietuvos ir Žemaičių globėju, daugelyje parapijų buvo švenčiami jo vardo atlaidai. Tą dieną kaimynai ir giminės rinkdavęsi paragauti naujo derliaus miežių alučio: „Kiekvienas kaimo varguolis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes“.
Alų darydavo iš šešiaeilių miežių (varpoje šešios eilės), nes jie turi daug saldumo. Salyklą ruošdavo iš anksto. Miežius išmirkydavo, sudaigindavo, išdžiovindavo, rankomis nutrindavo daigelius, rėčiu nusijodavo. Kai reikėdavo darytį alų, girnomis ar malūne salyklą rupiai sumaldavo. Alaus kokybė priklausydavo nuo to, kaip rūpestingai jį darydavo. Kiekvieno aludario receptas skirdavosi nuo kitų aludarių, nors ir tame pačiame kaime gyvenančių, nes daug kas priklausydavo nuo patirties, sugebėjimų, intuicijos.
Parapijos atlaidų proga pakermošių tradicija dar buvo tęsiama ir pirmajį pokario dešimtmetį, ypač Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje, naminio alaus gamybos regione.
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Renata Banienė⠀
Alaus darymo ekspozicija Daujėnų sodyboje. Dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno nuotrauka.