„PER ONĄ PIRMA DUONA“
Po trumpiausios metų nakties, nužvangėjus šienapjūtės dalgiams ir valiavimams, pasibaigia didysis žydėjimas. Tuomet vasara ryškiausias savo spalvas maino į santūrią žalumą ir bręstančių javų geltonį. Žemė brandina vaisių ir pradeda atidavinėti žmogui.
Liepos 26-ąją, minima Šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą: ,,Šventa Ona – duonos ponia“ – sakydavo mūsų seneliai. Jų laikais Onos vardas buvo vienas populiariausių, šiandien jis jau priskiriamas prie retų.
Jau nuo seno šv. Ona lietuvių tautosakoje tituluojama duonos ponia, nes šiuo metu – pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas ragauja alyvinius ar saldinius vasarinius obuolius, jau galima pasikasti šviežių bulvių, o svarbiausia – jau subrendo javai – rugiapjūtė čia pat! Bus duonelės. Lietuviška patarlė teigia: ,,Šventa Ona bagota su duona, su uoga, bet su subine nuoga“. Tai reiškia, kad šviežios duonos per Onines jau gali išsikepti, kad uogos jau prisirpo, tačiau linai vis dar auga ir audiniai – oi, kaip negreitai – bus išausti“.
Ankstesnių laikų etnografų M. Katkaus ir kitų teigiama, kad ši diena sutapdavusi su rugiapjūtės pabaiga. Ir iš dabartinių senolių ne vienas yra paminėjęs, kad rugiapjūtę pradėdavo po liepos 16 d. švenčiamos Škaplierinės (Škaplierius – karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas – ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija) ir baigdavę prieš šv. Oną. Nes jau ,,šv. Ona – duonos ponia. Per šv. Oną valgom duoną su smetona‘‘. Vyrai dalgiais nupjaudavo rugius, o moterys pjautuvu juos pakeldavo nuo žemės ir surišdavo pėdus. Duona – motinų rūpestis. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį sutapatindami su Ona : ,,Šv. Ona – tai visų moma. Duoda duonos ir smetonos“ (Tverečius). Mat, kaip aiškina senoliai, jau klojiman suvežus duoną ant rugienų kaimas paleisdavo ganyti galvijus. ,,Išgena karves rugienon, karvės duoda daug pieno, smetonos“. Užpaliuose (Utenos raj.) šv. Onos laukiama atkeliaujančios su šviežia duona ir medaus puodyne. Jau peržydėję liepos, praėjęs pats didysis medunešis. Tada bitininkai atveria avilius ir išima korius, o šie varvėte varva medumi. Biržiečiai, pasvaliečiai, be abejo, prie šviežios duonos prideda dar ir alaus „uzboną“.
Rugiapjūtė – senovėje buvo pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai. ,,Biški prazevosi – tai jau prigrius tų rugelių, su tuščiom varpom namo važiuosi“. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus ,,prisimerkusios“ ir blogai kulsis.
Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis. Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo jievarą – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku tarytum laimindami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegul kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“
Mūsų prosenelai sakydavo: „Oninės – duonos raugo kvapas duonkubilyje, brandžių varpų vainikas garbingiausioj pirkios kerčioj – nuo rugiapjūtės iki rugiapjūtės garuojanti šviežia duona ant stalo“. O juoda duona ant stalo – badas ir nelaimės visada namus aplenks.
Po Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai naudingos. Visoje Lietuvoje žinoma: „Šv. Onos rasa ne gaivina, o rugius gadina…“
Oninės – įdienojusios vasaros šventė, po kurios dienelės trumpyn – darbeliai mažyn“. Ir nors dienos trukmė nuo saulėgrįžos jau sutrumpėja visa valanda, tačiau mūsų vasara dar tokia graži… Tai gera proga susiburti giminėms, rečiau sutinkamiems po pasaulį išklydusiems artimiesiems.
Prisiminkime, gerbkime ir mylėkime mūsų gerąsias rūpintojėles – mamas ir močiutes, kurių ne viena nešioja skambų lietuvišką Onos vardą.
Parengė vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė
Naudota literatūra
- Petrulis, Rugiapjūtės papročiai, ,,Mūsų tautosaka“, VIII
- Klimka, Tautos metai, Vilnius: Etninės kultūros globos taryba, 2008
