Muziejus Elenutės paveiksluose

Elena Kniūkštaitė – viena žymiausių, ryškiausių ir savičiausių Lietuvos tautodailininkių. Apie ją dar daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus rašyta Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje (World Encyclopedia of Naive Art, 1984). Savita E. Kniūkštaitės tapybos kolekcija priklauso auksiniam Lietuvos dailės fondui, kuriame yra tapytojų Petronėlės Gerlikienės ir Lidijos Meškaitytės, skulptorių Liongino Šepkos ir Stanislovo Riaubos, grafiko Romano Krasninkevičiaus darbai.
Dailininkė apdovanota P. Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija (1982), Sovietų Sąjungos liaudies dailės parodos sidabro medaliu (1987), ji – Respublikinio A. Varno tapytojų konkurso Joniškyje (2004), Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ (2005) laureatė, E. Kniūkštaitė pagerbta ir kaip įsimintiniausia Kauno menininkė (2010).
Kaip tapytoja E. Kniūkštaitė debiutavo 1974 metais Respublikinėje liaudies tapybos parodoje Vilniuje, personalinės parodos eksponuotos Rumšiškėse (1982), Kauno paveikslų (1989 ir 2010), „Vartų“ (1995), „Kauno lango“ (1998) galerijose, Birštono sakraliniame muziejuje (2006), paveikslai rodyti Kaišiadorių, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose (2007–2008). Retrospektyvinė tapybos darbų, kurie apima trisdešimt šešerių metų kūrybos laikotarpį, paroda 2010 m. lapkričio mėn. eksponuota Kauno paveikslų galerijoje (daugiau nei 100 darbų), 2011 m. pradžioje – Vilniaus paveikslų galerijoje (per 90 darbų). Kūrinius jubiliejinėms parodoms skolino autorė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos liaudies buities muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, privatūs kolekcininkai. E. Kniūkštaitės paveikslai grupinėse parodose ne kartą eksponuoti drauge su garsių profesionalių dailininkų (Šarūno Saukos, Henriko Natalevičiaus, Algirdo Griškevičiaus, Stasio Jusionio, Vinco Kisarausko ir kt.) kūryba, jos darbus matė Rusijos, Bulgarijos, Vengrijos, Prancūzijos ir Lenkijos žiūrovai.
Galbūt mažiau žinoma, kad dailininkė jau daugiau kaip tris dešimtmečius (nuo 1976 m.) gyvena Rumšiškėse ir Liaudies buities muziejuje dirba restauratore. Jos rankomis restauruota daugelis muziejaus tapytų baldų.
E. Kniūkštaitė – puiki velykaičių margintoja, įsisavinusi tradicinę marginimo vašku techniką. Jos margintais velykaičiais nuo 1990 m. kasmet Velykoms puošiamos muziejaus ekspozicijos, šio meno renginiuose ji moko ir lankytojus.
Muziejininkai, nesvarbu, kokios jų pareigos, turi atlikti, ypač renginiuose, įvairiausius darbus. Pvz., per Užgavėnes restauratorei E. Kniūkštaitei ne kartą teko globoti ansamblį ar tapti sodybos šeimininke.
2011 metai buvo ypatingi ir profesinėje, ir kūrybinėje menininkės biografijoje: dailininkė nutapė naują titulinį paveikslą Sasnavos (Marijampolės r.) bažnyčios, atkurtos muziejaus miestelyje, centriniam altoriui.
Muziejus jai – ne tik darbo vieta, bet ir vienas iš įkvėpimo šaltinių. Į tapytojos paveikslus persikėlė muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažo motyvai, gėlės ir medžiai... Tačiau paveikslas – jau antrinė tikrovė, perkurta kūrėjos vaizduotėje. Elena netapo lauke iš natūros. Juodu tušinuku kartais pasipaišo eskizus, kuriuose užfiksuoja gimusį sumanymą.
2008 metais VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas išleido pirmąjį albumą „Elena Kniūkštaitė“ (sudarytojai Gražina Jurgaitienė, Rasa Dargužaitė, Jonas Rudzinskas). 2010 metais Kauno „Eglės galerija“ išleido antrąjį, išsamesnį. Jo sudarytoja – galerijos vadovė Eglė Mickutė, organizavusi retrospektyvinę tapybos darbų parodą. Įvadinį tekstą parašė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Albume 126 paveikslų nuotraukos (fotografas Rimas Akutaitis). Trisdešimt septyniuose paveiksluose lengvai atpažįstami muziejaus peizažai, dvidešimt viename matome sodybas, pastatus ar jų fragmentus. LLBM fonduose saugomas vienintelis dailininkės paveikslas „Vaikai eina meškerioti“ (1981. Kartonas, aliejus. 110x87 cm P 390). Padovanotų kolegoms muziejininkams skaičius – gerokai didesnis.
Virtualioje parodoje pateiktos paveikslų nuotraukos, skenuotos iš 2010 m. išleisto albumo, išskyrus dvi: viena skenuota iš 2008 m. išleisto albumo, kitą muziejaus fotografas Ignas Miniotas nufotografavo 2010 m. parodoje Kaune. Atrinkti tie paveikslai, kuriuose matyti vertingiausi muziejaus eksponatai – sodybos, pastatai, mažosios architektūros elementai (koplytėlė, lipynė, vartai).
Jos sudėliotos pagal muziejaus ekspozicijos maršrutą ir leidžia virtualiai bei mintimis pakeliauti po muziejų, sparčiai besikeičiant ne tik regionams, bet ir metų laikams juose. Siekiant parodyti savitą dailininkės spalvų pojūtį, sugebėjimą jas komponuoti, paroda kurta kontrasto principu: po spalvingu paveikslu pateikiama žiemą fotografuota atitinkamo muziejaus kampelio nuotrauka (fotografas Rimgaudas Žaltauskas). Kaip šis kampelis atrodo natūroje dailininkės pavaizduotu metų laiku – užduotis žiūrovo fantazijai, o gal – pretekstas kelionei…
Daugelis paveikslų tapę privačia nuosavybe. Pasigrožėti jais galima tik vartant albumą ar sulaukus parodos. Virtuali paroda – dar viena galimybė mums visiems.
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė teigia, kad E. Kniūkštaitės „paveikslai tarsi stipriausias magnetas traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus.“ Tikimės, kad virtualios jų kopijos, nors ir ne tiek spinduliuojančios magnetizmu, leis atpažinti jaukius muziejaus kampelius, atgaivins malonias lankymosi jame akimirkas ar net įkvėps atvykti čia dar ir dar kartą...
2012 metai, siekiant gerinti muziejų veiklą ir ryšius su visuomene, paskelbti Muziejų metais. Vienas parodos, skiriamos šiems metams, tikslų – priminti dažniausiai pamirštamą tiesą, kad visa muziejinė veikla, jos sėkmė, žinojimas apie šias institucijas, ir visų joms keliamų uždavinių įgyvendinimas priklauso visų pirma nuo žmonių, dažniausiai tyliai ir kukliai, bet nuoširdžiai dirbančių bei mylinčių vietą, kurioje dirba ir praleidžia didžiausią savo būties dalį. Ar ne todėl jų kūrybos vaisiai tokie patrauklūs kitiems?
Daugiau E. Kniūkštaitės paveikslų –virtualioje Eglės galerijoje

 

Mičiūnų sodybos gryčia (rūmas), iki 2008 m. buvusi dailininkės darbo vieta ir kūrybine dirbtuve. Dabar čia per edukacinius užsiėmimus mokoma kepti tradicinę duoną.
Gryčia statyta XX a. pradžioje Mičiūnų k., Kupiškio r. Į muziejų perkelta 1982 m.
Ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios turtingo ūkininko 24 ha ūkį. Namo puošyba išskirtinė: pjaustinėti langų apvadai, puošnios durys. Nuotrauka R. Žaltausko.
 
E. Kniūkštaitės restauruota skrynia. Nuotrauka iš Vidos Olechnovičienės archyvo.
 
E. Kniūkštaitė muziejaus Velykų renginyje prie pačios numargintų velykaičių moko šio meno lankytojus. 2006 m. Nuotrauka E. Katino.
 
E. Kniūkštaitė Užgavėnių linksmybių sūkuryje. Nuotrauka E. Katino.
 
Sasnavos gyvenvietės (Marijampolės r.) bažnyčia, atkurta muziejaus miestelyje. Nuotrauka R. Žaltausko.
Pastatyta 1817 metais kaip šešiakampė koplyčia. Po XIX amžiuje atliktų perstatymų, XIX a. pabaigoje tapo ištęsto aštuonkampio plano ir darnių tūrių sakraliniu pastatu, nugriautu 1952 metais. Kadangi tokio plano bažnyčių Lietuvoje neišliko, Sasnavos bažnyčios atkūrimas (pagal išlikusius apmatavimus, dokumentaciją, palyginamąją medžiagą ir išsamius tyrimus) muziejaus miestelyje grąžino Lietuvos architektūros istorijai prarastą sakralinės architektūros tipologinį pavyzdį.
 
„Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“. Rumšiškės. 2011, kartonas, aliejus. Autorė E. Kniūkštaitė.
Muziejaus Miestelio Sasnavos bažnyčios centrinio altoriaus paveikslas. Nuotrauka R. Žaltausko.
 
Muziejaus vartai. 1981. Kartonas, aliejus. 119x130 cm. Privati nuosavybė.
 
Vartai prie klojimo teatro. Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu klojimuose vykdavo spektakliai ir vaidinimai.
Vartai seniau buvo mediniai, primenantys muziejaus atspindimo laikotarpio kaimų ir sodybų vartus, kaip pavaizduota paveiksle, dabar metaliniai.
Pro vartus matyti klojimas ir šalia stovinti klėtis. Klojimas statytas 1935 m. Kirdeikių k. (klebonijos sodyboje), Utenos r. Tipiškas tarpukario turtingo ūkininko klojimas. Į muziejų perkeltas 1975 m. Jame 1978 – 1990 m. koncertavo Lietuvių folkloro teatras. Vadovas ir režisierius Povilas Mataitis, dailininkė ir scenografė – Dalia Mataitienė. Pastatas pritaikytas klojimo teatrui, renginiams. Klėtis su ypatingai gražiu prieklėčiu ir su rūsiu. Statyta 1924 m. Steigvilių k., Pakruojo r. Į muziejų perkelta 1969 m. Tokios klėtys būdingos Šiaurės ir Rytų Aukštaitijos turtingiems ūkiams.

Žiemos naktis. 1984 m. Kartonas, aliejus. 85x94 cm. Autorės nuosavybė.
 
Tiltas per Pravienos upelį.
Tokie mūriniai arkiniai tiltai būdingi dvarams ir jų parkams. Šį tiltą galima pamatyti LTV filme „Aušros sūnūs“ (1998 m., režisierius Bronius Morkevičius). Jis jungia ir skiria dvi valstybes – Prūsiją ir Rusiją, o per jį knygnešiai gabena knygas į Lietuvą.
 
Pirmoji žaluma. 2009 m. Drobė, aliejus. 73x77 cm. Privati nuosavybė.
 
Dzūkijos vienkiemis – Rudaminos sodyba.
Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios 8 ha ūkį. Stuba statyta 1864 m. Jaseniaukos k., Lazdijų r. Į muziejų perkelta 1969 m. Svirnas statytas XIX a. viduryje Krūminių k.,Varėnos r. Į muziejų perkeltas 1968 m. Tai mažiausias į muziejų perkeltas svirnelis. Vienos patalpos svirnai laikomi seniausiais. Tvartas statytas XIX a. pabaigoje Beviršių k., Lazdijų r. Muziejuje pastatytas 1971 m. Tarp arklidės ir karvidės yra išardoma karčių sienelė, išimamas slenkstis, kad būtų patogiau išmėžti mėšlą. Kluonas statytas XIX a. pabaigoje Jaseniaukos k., Lazdijų r. Į muziejų perkeltas 1969 m.
 
Sodyba su saulėgrąžom. 2008 m. Drobė, aliejus. 61x73 cm. Privati nuosavybė.
 
Dzūkijos vienkiemis – Rudaminos sodyba.
Paveiksle prie sodybos pavaizduoti grikiai. Lietuvoje XIX a. pab. – XX pr. grikius augino daugiausia Dzūkijoje. Dėl ilgų ir stiprių šaknų, galinčių imti maistą iš sunkiai prieinamų šaltinių, grikiai gali augti ir smėlinėse dirvose. Dzūkai kviečių beveik nesėjo, nes dėl blogos žemės jie čia neaugo. Iš grikinių miltų kepė ne tik blynus, bet ir šventinius pyragus – bobas. Muziejuje, primenant būdingą regionui kultūrą, Dzūkijos sodyboje kasmet sėjami grikiai.
 
Peizažas su malūnėliu ir ožkyte. 2006 m. Drobė, aliejus. 46x100 cm. Autorės nuosavybė.
 
Malūnėlis Aukštaitijos sektoriuje.
Mažiausias muziejaus malūnas. Statytas 1924 m. Dauniškių k., Molėtų r. Į muziejų perkeltas 1969 m. Į vėją atgręžiamas visu liemeniu. Malūnėlio pavara vienpakopė. Aštuoni sparnai suka viduje įmontuotas rankines girnas. Naudotas asmeninio ūkio reikmėms.
 
Ruduo muziejuje. 1994 m. Drobė, aliejus. 78x100 cm. Privati nuosavybė.
 
Aukštaitijos vienkiemio – Daujėnų sodybos – sodas.
Paveikslo kairėje - malūno iš Akmenos k. (žiūr. paveikslą „Ganytojas“) stogas, viduryje - raudonas pastato muziejaus ūkiniame kieme, nepriklausančiame ekspozicinei zonai, stogas, dešinėje – Daujėnų sodybos tvartas.
Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. antros pusės – XX a. pradžios 24 ha vienkieminį ūkį. Tvartas (kūtė) statytas 1872 m. Barklainių k., Pasvalio r. Į muziejų perkeltas 1971 m. Toks tvartas su vidiniu uždaru kiemu, vadinamu diendaržiu ir vieneriomis išorinėmis durimis yra vienintelis muziejuje. Šio tipo tvartai paplitę Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje, Žemaitijoje. XIX a. pabaigoje ėmė nykti, vietoje jų plito ištęsto stačiakampio tvartai.
Vasarą sodyboje vyksta edukaciniai užsiėmimai „Ant krikštatėvių rankų“.
 
Angelas ir šunelis ant tilto. 2009 m. Drobė, aliejus. 100x89 cm. Privati nuosavybė.
 
Tiltas prie milo vėlyklos, už meldų – koplyčia.
 
Lapkričio pirmoji. 2010 m. Drobė, aliejus. 130x110 cm. Autorės nuosavybė.
 
Koplyčia.
Jėzaus Kristaus Kraujo vardo koplyčia statyta XVIII a. viduryje Račkiškės kaimo kapinėse, Švenčionių r. Į muziejų perkelta 1976 m. Yra vienas seniausių į muziejų perkeltų pastatų. Stovi pakeliui iš Aukštaitijos į Suvalkijos sektorių. Koplyčioje rodoma autentiškų kryžių ekspozicija, vyksta užsakomosios pamaldos.
Joje 1947 m. ir 1956-1958 m. pamaldas aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922 – 2001). Čia susituokė neviena pora, daugybė bevardžių „angelėlių“ priimta į krikščionių bendruomenę. Koplyčioje aukotos šv. Mišios per šv. Velykas, Sekmines, Žolinę. Į ją pamaldoms kasmet susirenka išgyvenusieji Kolymos tremtį.
 
Ganytojas. 1999 m. Drobė, aliejus. 95x85 cm. Privati nuosavybė.
 
Malūnas Aukštaitijos sektoriuje, tarp Mičiūnų sodybos ir gatvinio kaimo.
Pirmas 1967 m. į muziejų perkeltas pastatas. Statytas XX a. pradžioje Akmenos k., Raseinių r. Muziejui jį padovanojo kolūkis, įkūrimo pradžioje pasirinkęs pavadinimą „Gedimino stulpai“, vėliau pervadintas Kalinino – sovietinio partinio ir valstybės veikėjo – pavarde (apie tai muziejininkui Eligijui Juvencijui Morkūnui papasakojo muziejaus mokslinis vadovas menotyrininkas Klemensas Čerbulėnas). Malūnas stiebinis, trijų aukštų, ketursparnis. Paėmę „už uodegos”, prieš vėją atgręždavo visu liemeniu.
Paveiksle užfiksuota malūno restauracija. Dabar jis su sparnais.
 
Paklydusi avelė. 2007 m. Drobė, aliejus. 77x92 cm. Privati nuosavybė.
 
Aukštaitijos Pakapių sodyba, žvelgiant nuo buvusios dailininkės dirbtuvės – Mičiūnų gryčios.
Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios 21 ha ūkį. Namas – grinčia statyta XIX a. antroje pusėje Pakapių k., Kauno r. Į muziejų perkelta 1969 m. Klėtis statyta 1868 m. Svidenių k., Kupiškio r. Į muziejų perkelta 1978 m. Sodyboje vyksta edukaciniai užsiėmimai „Vestuvės“, „Mergvakaris“, „Pas promočiutę“, „Atvažiavo Kalėda“ ir kt.
Pakapių ir Mičiūnų sodybos, esančios priešais gatvinį kaimą, muziejuje atspindi Užusienio kaimą: XVI a. vykstant žemės reformai ir formuojant gatvinius kaimus, dažnai dėl topografinių sąlygų likdavo prie jų nepriskirtini dirbamos žemės plotai, kuriuose kūrėsi atskiri vienkiemiai, vadinami užusieniais arba zastenkais, keletas tokių vienkiemių sudarė Užusienio kaimą.
 
Prieš lietų. 1991 m. Drobė, aliejus. 116x91 cm. Privati nuosavybė.
 
Aukštaitijos gatvinio kaimo turtingiausios Gyvakarų sodybos klojimas.
Klojimas statytas XIX a. antroje pusėje Gyvakarų k., Kupiškio r. Į muziejų perkeltas 1977 m. Akį patraukia fasadas išraiškingu banguojančiu stogu: ties aukštomis durimis (reikalingos įvažiuoti prikrautu vežimu), kad jos atsidarytų, pastogė trumpesnė. Tokio tipo klojimai būdingi vakarų aukštaičiams (Vidurio ir Šiaurės Lietuvai).
Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios 26 ha (valako) ūkį. Pastatai išdėstyti abiejose gatvės pusėse: kryžminio plano namas „rūmas“, klėtis, tvartas – vienoje, klojimas ir daržinė – kitoje pusėje. Gyvenamajame name įrengta teminė ekspozicija, atspindinti pasiruošimo vestuvių vaišėms ir mergvakario akimirką. Vasarą čia vyksta edukaciniai užsiėmimai „Vestuvės“.
 
Technikos muziejus. 1989. Drobė, aliejus. 95x143 cm. ČDM.
 
Aliejinės kampas ir pastogė technikos paminklui – lokomobiliui.
Aliejinė statyta XX a. pradžioje Mažiškės k., Šakių r. Muziejuje pastatyta 1978 m. miške, pakeliui iš Suvalkijos į Žemaitijos sektorių, tarp stiebinio ir kepurinio vėjo malūnų.
Aliejinės (aliejaus spaudyklos) buvo ypač būdingos Suvalkijai. Į vieną spaudyklą spausti aliejaus suvažiuodavo iš aplinkinių kaimų ir vienkiemių, nutolusių iki 30 km. Aliejų dažniausiai spausdavo iš linų sėmenų (linų sėklų) vasaros pabaigoje, kai nuraudavo linus, o ypač vėlai rudenį, per Adventą. Prie spaudyklos laukdavo eilės. Už aliejaus spaudimą buvo atsilyginama pinigais arba natūra. Šiuo amatu vertęsi žmonės gyveno pasiturinčiai. Dažniausiai dirbdavo visa šeima, taip pat ir vaikai.
 
Klojimas. 1995 m. Drobė, aliejus. 100x91 cm. Privati nuosavybė.
 
Žemaitijos Dirgalio sodybos klojimas (jauja).
Klojimas statytas 1802 m. Dirgalio k., Kretingos r. Į muziejų perkeltas 1988 m. Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios 40 ha ūkį. Tai vienintelė muziejaus sodyba, kurios visi trobesiai perkelti iš vienos sodybos (kitos – sukomplektuotos). Ji nebaigta formuoti, neįrengtos interjero ekspozicijos. Sodybos tvarte žiemoja muziejuje auginami žemaitukų veislės arkliai, kluone ir daržinėje laikomas šienas, saugomi vežimai lankytojams vėžinti.
 
Rudens vakaras su rausvu mėnuliu. 1987 m. Drobė, aliejus. 124x85 cm. Privati nuosavybė.
 
Žemaitijos kaimo Įpilties sodybos tvora su vartais ir lipyne.
Lipynė – specialus įtaisymas tvoroje jai perlipti: iš abiejų tvoros pusių į žemę įkasti kuoliukai, prie jų prikalama per tvorą perkišta lenta. Lipynės buvo daromos visų Lietuvos regionų sodybose. Dažniausiai ten, kur yra takai, bet nėra pravažiavimų. Tvoros ties lipyne buvo žemesnės ir lygesnės, kad neplėšytų drabužių.
 
Žąsioganė. Muziejaus sodyba. 2007 m. Drobė, aliejus. 75x100 cm. Privati nuosavybė.
 
Įpilties sodybos tvartas.
Žemaitijos kupetinio (branduolinio) kaimo neturtingo valstiečio tvartas, žvelgiant pro vartelius nuo greta esančios vidutinioko (Gintališkės) sodybos. Tvartas statytas XX a. pirmoje pusėje Žlibinų bažnytkaimyje, Plungės r. Į muziejų perkeltas 1969 m. Ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios neturtingo valstiečio 3,2 ha ūkį.
Sodybas skiria pinučių (žiogrių) tvora. Muziejaus atspindimu laikotarpiu tokia tvora naudota visoje Lietuvoje. Laikyta gražiausia, todėl ja aptverdavo geruosius kiemus, darželius. Pynimui naudotos eglės šakos, žemaitiškai vadintos žiogriais, aukštaitiškai – tuinais, pinučiais.
 
Liaudies buities muziejus. 1986 m. Drobė, aliejus. 84x119 cm. Privati nuosavybė.
 
Gintališkės sodybos kiemas.
Sodybos ekspozicija atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios 18 ha ūkį. Tvartas statytas 1871 m. Gintališkės k., Plungės r. Į muziejų perkeltas 1970 m.
Dabar šulinys su svirtimi, lesyklos ant medžio jau nebėra.
 
Moteris su dalmatinu. 1997 m. Drobė, aliejus. 106x96 cm. Privati nuosavybė.
 
Ledainė Žemaitijos kaimo pakraštyje.
 
Katytė ant palinkusio gluosnio. 1988 m. Kartonas, aliejus. 85x93 cm. Privati nuosavybė.
 
Tolumoje matyti ledainė.
Ledainė stovi pamiškėje, Žemaitijos sektoriaus kupetinio kaimo pakraštyje, už vidutinioko (Gintališkės) ir neturtingo valstiečio (Įpilties) sodybų. Vienintelis tokios paskirties pastatas muziejuje. Statyta 1824 m. Mosėdžio miestelio klebonijoje, Skuodo r. Į muziejų perkelta 1975 m. Ledainė su rūsiu. Joje laikė ledus, maisto produktus, namų apyvokos daiktus. Rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869 – 1933), kunigaudamas Mosėdyje 1895 – 1898 m., joje slėpė draudžiamą lietuvišką spaudą.
 
Pavėsinė. 1987 m. Drobė, aliejus, 120x130 cm. Privati nuosavybė.
 
Vaizdas į Kauno marias nuo skardžio už Josvainių karčemos Žemaitijos sektoriuje.
Pavėsinė nėra eksponatas, ji specialiai pastatyta lankytojų poilsiui. Karčema statyta XIX a. pradžioje Josvainių miestelyje, Kėdainių r. Į muziejų perkelta 1969 m. Pritaikyta lankytojams maitinti.
 
Šv. Petras. 2009 m. Drobė, aliejus. 107x79 cm. Privati nuosavybė.
 
Antrame plane – Rumšiškių bažnyčia ir varpinė.
Bažnyčia ir varpinė stovėjo apatinėje Nemuno terasoje. Statant Kauno hidroelektrinę, abi beveik nepakeistos buvo perkeltos į aukštesnę vietą – viršutinę Nemuno terasą. Tai viena tipiškiausių ir įdomiausių XIX a. (pastatyta 1860 m.) rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių. Šalia bažnyčios stovinti varpinė, kaip spėjama, buvo pastatyta dar XVIII amžiuje; ji kartu su bažnyčia sudaro darnų ir ypač vertingą lietuvių liaudies architektūros ansamblį.
 
Pirmosios žibuoklės. 2010 m. Drobė, aliejus. 110x110 cm. Autorės nuosavybė.
 
Pakelės koplytėlė Žemaitijos sektoriuje, Pravienos upelio pakrantėje.
Paprotys koplytėles statyti labiausiai buvo paplitęs žemaičiuose. Jis paprastai susijęs su tam tikrais apžadais už mirusio šeimos nario vėlę ar kaip padėkos išreiškimas Viešpačiui Dievui už laukams teikiamą derlių ir kt. (Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas, 1988, p. 133).
 
Peizažas su vaiku ant tiltelio. 1987 m. Drobė, aliejus. 150x89 cm. Privati nuosavybė.
 
Tiltas per Pravienos upelį ir laiptai prie centrinio muziejaus įėjimo.
 
Parodos autorė Edukacijų ir renginių skyriaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
Maketas Buities, amatų ir verslų skyriaus vyresniosios muziejininkės Ingos Levickaitės
Fotonuotraukos Rimgaudo Žaltausko.