PARTIZANŲ SLĖPTUVĖS (BUNKERIO) EKSPOZICIJA TREMTIES IR PASIPRIEŠINIMO SEKTORIUJE

Po sovietų aneksijos prasidėję Lietuvos piliečių masiniai trėmimai išprovokavo didžiausios tautos dalies pasipriešinimą okupantui. Pasipriešinimo kovose nuo okupantų žuvo 20 000 jaunų vyrų su ginklu rankose, 19 000 lageriuose, 25 tūkstančiai buvo prievarta paimti į sovietų armiją. Tai negyjanti žaizda lietuvių tautos atmintyje.

Unikalus, skaudžius mūsų šalies istorijos momentus menantis Tremties ir pasipriešinimo sektorius Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo pradėtas formuoti Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva, siekiant parodyti muziejaus lankytojams, kokiose buitinėse sąlygose gyveno, kentėjo ir žuvo Arkties zonos tremtiniai. Čia, atskirame muziejaus kampelyje, imituojančiame ledjūrio pakrantę, 1991 m. birželio 11 d. buvo pastatytas toks pat koplytstulpis kaip Lenos žiotyse Bykovo kapinėse. 1992 m. rugpjūčio 23 d. pastatyta jurta (žeminukė), kokiose Arktyje gyveno temtiniai. Vėliau Tremties ekspozicija pasipildė tremties vagonu, partizanų bunkeriu, memorialiniais paminklais. Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos prezidentas prof. dr. Janas Vesenas (Jan Vaessen) ir muziejų direktoriai pripažino šio sektoriaus ekspoziciją kaip vieną įdomiausių muziejuje. Kasmet čia minimos Lietuvai skaudžios datos, vyksta renginiai.
Partizanų slėptuvė (bunkeris) pastatytas 2001 m. Įrengtas šlaite. Bunkerį padėjo statyti Lietuvos kariai, Vytautas Markevičius, Jonas Markauskas. Interjero autorius dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Muziejuje pastatyta slėtuvė (bunkeris) - greitomis pastatytas negynybinis požeminis įrenginys. Į jį patekdavo per šlaite įrengtą gerai užmaskuotą urvą. Slėptuvėje (bunkeryje) gyvendavo 3-4 partizanai. Jie leisdavo laikraštėlius, atsišaukimus, rinkdavo ir skleisdavo informacinę medžiagą iš gyventojų, užsienio radijo stočių. Lankytojų patogui yra įrengta prieiga ir durys ekspozicijai apžiūrėti. Svarbiausi eksponatai - ketinė krosnelė, radijo aparatas, maitinamas baterijomis, rašomoji mašinėlė, pagaminta Kazanėje, ginklų kopijos, kryželis. Kopijų autorius dr. E. J. Morkūnas. Jos pagamintos pagal originalus, saugomus Gencido aukų muziejuje.
 
Gerai užmaskuotas bunkeris. Kelmuose paslėptas oro tiekimo vamzdis ir krosnelės dūmtraukis.
 
Atvira patekimo į bukerį anga.
 
Urvas, per kurį į bunkerį įlįsdavo ir išlįsdavo partizanai. Pritaikytas vaikų edukacinei programai.
 
Urvo vidus.
 
Bunkerio bendras vaizdas. Jame nuolatinėje drėgmėje, šaltyje, tvankumoje, tamsoje dirbo alkį kenčiantys partizanai. Tik esant „nepavojingai aplinkai“ užkurdavo krosnelę, užžiebdavo žiburį. Jei pavykdavo gauti baterijų, naudojosi radijo aparatu. Okupacinė valdžia ypač akylai stebėjo ir saugojo baterijas, rašomąsias mašinėles, rašomajį popierių.
 
Prie „stalo“ buvo ruošiama medžiaga partizanų laikraščiui, rašomi įsakymai, atsišaukimai ir visa tai spausdinama mašinėle.
 
Sovietų Sąjungoje pagamintos rašomosios mašinėlės gamintojo ženklas.
 
Lietuviškas šriftas.
 
Partizano gultas su „minkštais“ eglišakių patalais. Šalia radijo aparatas, asmeninis ginklas ir kovinis automatas „PPŠ“. Centre - dūmtraukis.
 
Baltuoja pokai su popieriumi. Partizaninėje kovoje popierius svarbiau nei parakas. Atsišaukimai, laikraščiai buvo svarbiausios kovos priemonės. Juos platindavo kaimo žmonėms. Prie kryžiaus bunkeryje melsdavosi, prisiekdavo. Ant radijo aparato padėta šriftų knyga.
 
Radijo aparatas „Phillips“ - tai langas į pasaulį. Štabinio bunkerio partizanai buvo išsilavinę žmonės, mokėję ne vieną užsienio kalbą, todėl informacija jiems buvo prieinama iš viso pasaulio. Jiems belikdavo tik tą informaciją apibendrinti ir skleisti Lietuvos gyventojams. Užsienio radijo stotys transliacijas lietuvių kalba pradėjo tik pačiame paskutiniame partizaninės kovos etape. Jos buvo kruopščiai slopinamos specialiais trukdžiais ir partizaninei kovai nebeturėjo reikšmės.
 
Bunkerio apšvietimo liktarna. Ant lentynėlės padėta kulkosvaidžio šovininė, granatos.
 
 
Parodos autorius dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas