Labai seniai, didelės girios pagiryje gyveno vienas nebejaunas, penktoj dešimty, vyras, vardu Jonas. Jis buvo jautrus, doras, visus užtardavo, o kadangi pats iš pat mažumėlės buvo našlaitis, tai labai užtardavo ir užjausdavo našlaičius. Jaunas būdamas, jis ne kartą ėjo ieškoti paparčio žiedo. Jis kalbėdavo, kad, suradęs paparčio žiedą, globotų našlaičius ir senelius, neleistų jų vežti į mišką mirti.
Anapus girios Jonas turėjo jaunystės draugą. Jo draugas buvo daugiau nusenęs ir taip pat vardu Jonas. Tas našlaitis Jonas Joninių išvakarėse išėjo per girią aplankyti savo draugo. Du jaunystės draugai pasibuvo, pasikalbėjo. Pavakary našlaitis Jonas atsisveikino savo draugą ir išėjo. Jam per girią einant, sutemo. Eina eina, eina eina ir nebegali iš girios išeiti: mato – paklydo. Klaidžioja klaidžioja ir neberanda kelio, nebegali sugrįžti į savo namus. Jam baisu, kad jis naktį girioje vienas; gali žvėrys užpulti… O ir taip vienam neramu. Staiga jis atsiminė, kad šioji naktis – Joninių naktis. Kas nors naktį ateis paparčio žiedo ieškoti. Jam jau ne taip nyku viena girioje, ir nusiraminęs eina giria. Jam beeinant ir užkrito už vyžos paparčio žiedas. Jis dar nežino, kad tą žiedą nešasi tarp vyžos karnų.
Staiga jis pasijuto viską žinąs, suprato, kad turi paparčio žiedą. Jonas tuoj atsigodo, kur į namus kelias, ir pargrįžo namo. Jau jis žino, kad žiedas vyžoje ir katroje vyžoje. Jonas nusiauna vyžą ir paima žiedą. Žiūri – paparčio žiedas nedideliukas, tik žėri žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Jonas dabar galvoja, kur paslėpti paparčio žiedą, kad jo nepamestų, kad kas nepaimtų.
Jis jau žino, kad vienas žmogus galvoja: „Kad žinočiau, kas turi paparčio žiedą – pavogčiau.“ Kurgi dabar žiedą padėti? – ir jau žino kur. Jonas peiliuku įpjauna kairę ranką ir sau po oda paslepia žiedą. Žaizda tuoj užgijo.
Dabar Jonas tapo turtingas. Jis sužinodavo, kur turtai paslėpti, juos , juos pasiimdavo ir išdalindavo našlaičiams ir seneliams. Visiems buvo gera gyventi, kol Jonas gyveno. Tačiau Jonas jau paseno, ruošėsi mirti. Jo artimieji prašė jiems palikti paparčio žiedą. Bet juk jis žiedo kitiems nebegalėjo atiduoti. Kai jis mirė, tai nuo tos dienos ir paparčio žiedo galia prapuolė. Dabar ieško kiti. Tačiau nuo ano karto, kai Jonas turėjo paparčio žiedą ir globojo senelius, jau niekas senelių nebeveža miškan numirti.
Elvyra Glemžaitė Dulaitienė: „Kupiškėnų senovė“. VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA, VILNIUS, 1958
