Be arklių, lietuviai nuo seno laikė ir stambių bei smulkių galvijų: jaučių, karvių, avių, kiaulių ir ožkų. Šiuo metu muziejuje auginamos 5 ožkos. Ožka Kruopa – jau tapusi muziejaus pažiba – ji labai myli lankytojus, su kuriais mielai pozuoja.

XIX – XX a. pirm. pusėje ožkas daugiausia laikydavo grytelninkai ir miestelių varguomenė. Lietuvių liaudies pažiūra į ožką visais laikais buvo niekinama, ji laikyta bėdos gyvuliu. Tuo pagrindu, matyt, atsirado priežodis: „Ožka pragyventi, ožka nugyventi“, t. y. įsigyjama savarankiško šeimos ūkinio gyvenimo pradžioje arba nusigyvenus. Lietuvių tautosakoje ožka laikoma „velnio sutvėrimu“.