Balto ožio diena, 2018 m. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Lietuvos kaime piemenys gyvulių bandą paprastai ganydavo iki vėlyvo rudens, iki pirmojo sniego. Jei šaltas ruduo užsitęsdavo, bet vis dar nesnigdavo, o piemenėliams atsibosdavo ganyti, jie patys imdavosi veiksmų, kuriais tikėjosi paskubinti baltos žiemos atėjimą. Tikėdami, kad toks tokį prišaukia – kas vadinama similine arba panašumo magija – jie baltą ožį (arba ožką) vedė aplink baltą medį – beržą. Tris kartus pasauliui̇̃ apvedę, tikėjosi, kad po trijų dienų užsnigs. Pirmą kartą pasnigus sakoma: „Piemenys baltų ožkų apvedė aplink medį“.

Kartais tik iš vedamo aplink medį gyvulio elgesio spėdavo, kada ims snigti: jei vedamasis žiūri į šiaurę, subliauna, tuštinasi – reiškia, greit snigs ir ateis žiema, jei į pietus, tyli arba šlapinasi – ir jos, ir sniego dar teks palaukti. Šlapinimasis prognozavo dar vieną blogybę – lietaus tikrai neišvengsi.

Prieš vedant ožys būdavo išgiriamas ir savaip papuošiamas: kartais šiaudine karūna karūnuojamas, o kartais ant ragų užvyniodavo beržo tošį ir net ją uždegdavo. Vienas piemuo, įlipęs į beržą, sakydavo iškilmingą kalbą – oraciją, kitas vesdavo, dar kiti rykštelėmis pavarydavo. Sunkiausia dalia tekdavo tam, kuris per Sekmines pramigo – jam tekdavo raguotojo uodegą įsikąsti. Tikėtasi, kad gyvulio muštravimas paskatins jį ne tik eiti, bet ir užbliauti. Daugelyje piemenų oracijų minima juoda karvė ir baltas pienas. Greičiausiai jie turėjo maginę prasmę prišaukti juodą debesį, iš kurio kaip pieno čiurkšlė pabirtų baltas sniegas. Piemenėliai, tarsi pasiteisindami, kodėl nori to sniego ir kamuoja ožį, išvardindavo savo vargus. Imituodamas snigimą, įlipusysis į medį purtydavo jo lapus arba iš viršaus žemyn mesdavo piemens maišą – baltą terbą. Medžio viršūnėje likusių lapų kiekis pranašavo būsimos žiemos rūstumą.

Šeimininkė, išvaduodama gyvulį, jį kamuojantiems įduodavo sūrį. Žinoma, jis – taip pat baltas. Tikėta – jei ganiavos pabaigtuvių proga nepavaišinsi piemenų, žiemą gyvulių pašaras bus neskalsus.

Apeigos neturėjo tikslios datos: Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje jos atliekamos apie Visus Šventuosius arba maždaug savaitę po jų, Žeimelio apylinkėse ir labiau į vakarus – apie šventą Martyną, minimą lapkričio 11 dieną.

Ožys naudotas senuosiuose aukojimo dievams ritualuose rudens švenčių metu. Galima spėti, kad tarp šių ritualų ir piemenų atliekamų apeigų yra tam tikra sąsaja. Gal piemenys savo apeigoms neatsitiktinai pasirinko ožį, nes, pasak folkloro tyrinėtojų, „prisimiršus senajai prasmei, daugelis apeigų ir papročių virto paprastomis pramogomis, žaidimais“.

Pagal etnografinę literatūrą parengė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė