Sekminės – viena didžiausių krikščionių švenčių, Bažnyčios susikūrimo diena, vadinama net Bažnyčios gimtadieniu. Tarpukariu Lietuvoje tai buvo oficiali šventė ir nedarbo diena. Žemdirbys, atsipūsdamas po pavasarinės sėjos, traukė vėl į laukus – paruginių giesmių giedoti. Didesnės Lietuvos dalies piemenėliai kėlė pautienes, gi Žemaitijoje, laukdami geresnio pievų suvešėjimo, atidėdavo jas Devintinėms. Jaunimas, pavaduojantis piemenis, linksminosi rytelninkų vestuvėse. O Jums ta proga ar nepraverstų savotiškas Sekminių žodynėlis? Prašom!
Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t. y. septintą) savaitę po Velykų. Šventėje ypatinga dėmesys skiriamas jauniems berželiams. Medis simbolizuoja Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizuoja ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje. Jo šakelėmis Sekminėms buvo puošiami kiemo vartai, įėjimas į namus ir jų vidus, ant beržo šakelių pinami vainikai gyvuliams ir piemenims.
Melstuvės – iš viso kaimo šeimininkių išprašytos, išmelstos piemenų vaišės, šeimininkių dovanos piemenims už gerą bandos priganymą ir išpuošimą beržo šakelėmis. Dažniausiai tai – sviestas, sūris, lašiniai, kiaušiniai, pyragai, produktai kuriuos piemenys panaudodavo pautienei.
Pautienė – pavakaryje (kai kur ir iš karto po pietų) kepama piemenų kiaušinienė. Susirinkę į vieną būrį, piemenys iškeldavo balių: kepdavo tradicinį Sekminių patiekalą – kiaušinienę, šokdavo ir dainuodavo. Manoma, kad kiaušinienės kepimo tradicija yra atėjusi dar iš ikikrikščioniškų laikų, kai ji būdavo aukojama dievams – buvo tikima, kad taip pamaloninti dievai pasirūpins gyvulių banda.
Rytelninkų vestuvės. Po piemenų iškylos, jiems leisdavo pamiegoti. Kitos dienos ryte gyvulius paprastai išgindavo suaugusieji, kai kur merginos – rytelninkės. Prie jų prisijungdavo vaikinai. Susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves. Senovėje tikėta, kad vestuviniais žaidimais galima sustiprinti žemės vaisingumą. „Mergiotės turi savo Sekminių paslapčių: pinama po tieka vainikų, kiek berniokų nusimačiusios.“ Niekam nematant juos paleidžia tvenkinin ar upės užutekin: katras vainikas priplauksiąs prie mergaitės vainikėlio – tas ir būsiąs jos.
Vestuviniais žaidimais ir vainikų pynimu Sekminės susišaukia su didžiausia vasaros švente – Joninėmis.
Kaip ir per Velykas, per Sekmines taisomos sūpynės. Įsisupama kuo aukščiau – javų ir linų augumui. Be to, tai paskutinė šventė metuose, kada atliekamos apeigos su pavasario švenčių ciklo simboliu – kiaušiniu.
Per Sekmines šventinamas vanduo upėse ir ežeruose, todėl tik nuo Sekminių galima maudytis (laumės užleidžia savo vandenis), sėstis ir voliotis ant žemės. Nuo Velykų ligi Sekminių neleisdavo piemenėliams lauke ugniakuro sukurti, mat dar laukų ugnis nebūna pašventinta. Jeigu jie sukuria ugnį, tai vilkas avis išpjaus, nuneš. Tik kai per Sekmines pašventina laukų ugnį, tada galima sukurti laužą. Prieš Sekmines surištos vantos labai „pamačlyvos“.
Taigi, smagiai gamtoje švęsdami Sekmines, ženkime per pavasario – vasaros slenkstį!
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė