Šiandien Pasaulio nenustebinsi pagrodamas, ar padainuodamas tą patį kūrinį keliais variantais. Netgi įvilkdamas į naują aranžuotę, pasitelkdamas keletą egzotiškų kraštų artistų, suteikdamas intensyvų skambesį, ar papildydamas kompiuteriniais efektais, instaliacijomis ir lazerių spindesiu, negali tikėtis, kad tai bus kūrinys ausims ir dar mėgiamas. Tačiau bandydamas keisti susiformavusias normas, ieškodamas garso erdvės netikėtose laiko tekmėse, kultūrų katakombose, – gali atrasti netikėtų sprendimų, nulemiančių ir repertuaro pasirinkimą, ir garso formavimą. Ypač kai tai daroma be elektroninių muzikos priemonių pagalbos. Ar gali kartu skambėti tradicinės diatoninės kanklės, smuikas ir pučiamųjų orkestrų trimitas kalėdinio laikotarpio liaudies dainoje – Oi kalnai, kalnai? O kaip derėtų skudučių ansamblis, saksofonai ir vaikų choras Išėjo tėvelis į mišką Salomono salose? Visada nuoširdus Veronikos Povilionienės balsas tarytum varpelis čiulba Petro Vyšniausko saksofonų chore – kalėdinėje Vydury laukų, o Dominyka Kriščiūnaitė savo jausmus atveria Jono Tumasonio dūdmaišio palydimais virkavimais vogtines lietuvių vestuves primenančioje Užtekėja saulele. Ar gali Pokalbyje su Dūda skirtingose tonacijose lenktyniauti du dūdmaišiai (Jonas Tumasonis ir Saulius Petreikis), kuriems klavesinu „teisėjauja“ Dainius Pulauskas, pritaria simfoninis orkestras, o antifonines diskusijas rengia „Liepaičių“ mergaitės ir vyrų choras? O kaip lietuviškų dūdmaišių armija atsilaikytų prieš tradicinį vario dūdų orkestrą kompozicijoje Dūdos geltonos? Ar gali žemaitiška Vakščiuo puova po dvarą kabintis į Šiaurės Rytų Lietuvos sutartinių kanono imitacijas? Gal Regimanto Šilinsko skrabalai yra būtent tas instrumentas, kuris, pritariant tradicinei kapelai, gali „kelti vėją“ liaudies šokių ansamblių pamėgtame Malūne. Šiandieninis Sutaras ir Geležinis folk orkestras, primenantis tarpukario JAV lietuvių orchestrus Pensilvanijoje, – ne tik negirdėti, bet savo skambesiu ir repertuaru, ko gero, taip pat labiausiai atitinkantys išlepintų nūdienos klausytojų lūkesčius…

              Gal Kompromisai yra būtent tai ko reikia, kai šiandien pasaulyje dominuojančios kompiuterinės afro-anglo-amerikietiškos muzikos erdvėje vis mažiau girdime autentikos ir lietuviškumo?