Kaziuko mugė vyks ir šiemet, tik persikels į internetą. Ši paroda „Kaziuko mugė 1974 metais“ – puiki proga virtualiai pakeliauti po tėvų ir senelių jaunystės Kaziuko mugę.
1974 metų kovo mėnesį muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas užfiksavo Kaziuko mugę Vilniuje. Lietuvos liaudies buities muziejus ruošėsi artėjančiam atidarymui – buvo kuriamos ekspozicijos, tvarkoma aplinka, o muziejininkai jau svajojo apie gyvą muziejų. Juk bus miestelis, jame vyks turgūs ir jomarkai. Kelis šimtmečius šurmuliuojanti Kaziuko mugė – geriausias žinių bei patirties šaltinis.
Sovietmečiu mugė vykdavo Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Keletą dienų apie kovo 4-ąją prekyba nepaprastai pagyvėdavo. Turguje ypač padaugėdavo medinių rakandų – statinių, kubiliukų, sviestamušių, dalgiakočių, ranktūrių, kirvakočių, grėblių, kinkymo lankų. Buvo prekiaujama gorčiais, pintinėmis ir krepšiais, rėčiais, verpimo rateliais, drožtais šaukštais ir samčiais. Turgų paįvairindavo žaislai, ypač arkliukai vaikams suptis, tradicinės Vilniaus krašto verbos. Prisiminkime – parduotuvės buvo tuščios, tad miestiečiams vis dar reikėjo statinaičių kopūstams ar agurkams užraugti, medinio šaukšto verdamai uogienei maišyti. Dažnas turėjo kolektyvinį sodą – neišsiversi be krepšių obuoliams, bulvėms, kastuvo ar kirvio, kurie parduotuvėje buvo parduodami be medinių kotų. Kaimuose pagrindinė transporto priemonė tebebuvo arklys, todėl mugėje netrūko lankų, kamantų, drobynų (vežimų šoninių tvorelių). Pardavinėjo ir šiaudų pynes, kuriomis nakčiai apdengdavo inspektų (šiltlysvių) stiklus arba žiemą apšiltindavo langus, jas dėdami tarp lango stiklo ir langinės.
Nuotraukos suteikia informacijos ir apie to meto drabužius, apavą. O jie beveik nesiskiria nuo prieškario, gal net skurdesni.
Vyresnioji muziejininkė Sigita Žukauskaitė