Statybininko profesija yra viena iš seniausiųjų, visada buvusi gerbiama. Nuo neatmenamų laikų žmonės statė įvairius pastatus. Tikėtina, kad daugelis yra girdėję liaudišką statybininko profesijos palyginimą su amžinybe – amžinos esą yra tiktai dvi profesijos – statybininko ir šventiko. Gyvenamieji būstai žinomi nuo žmonijos egzistavimo pradžios, nes žmonėms buvo būtinybė apsisaugoti nuo gamtos jėgų grėsmės.
Lietuvoje gyvenamoji pastogė visada buvo didžiulė vertybė – keitėsi namo formos, statymo būdai ir priemonės, bet esminis žmogaus santykis su namais liko nepakitęs. Visas trobesių kompleksas su juos supančiais medžiais, tvoromis, vaismedžių sodu vadintas „sodyba“, senoviškiau – „sėdyba“. Tai vieta, kur šeima įsikūrusi gyveno, dirbo, augino vaikus. Lietuvos gyventojui sodyba buvo pasaulio centras. Visais istorijos laikais šventai buvo saugoma tėvų, senelių ir prosenelių gyventa vieta – namai. Tai buvo Tėviškė – žmogaus tvirtovė ir šventovė. Lietuviui namų sąvoka buvo daugiareikšmė. Meilė namams liudijo mūsų protėvių rūpinimąsi ne tik sodybos grožiu, bet ir joje gyvenančios šeimos santykių darna: dora šeima – tai iš tikrųjų gražūs, geri namai (Vyšniauskaitė 1999, 7).
Senovėje lietuvių namus ir kitus trobesius statė puikiai šį amatą išmanę vyrai, vadinti dailidėmis. Jie turėjo žinoti medienos savybes, mokėti ją paruošti, žinoti, kaip pastatyti pastatą nuo pradžios iki pabaigos, t.y., kaip pakloti pamatus, suręsti tvirtas sienas, iškelti gegnes. Dailidė buvo ir pastato projektuotojas, ir darbų vykdytojas. Šie meistrai savo amato išmokdavo dar būdami paaugliai iš tėvo ar vyresniųjų brolių dalyvaudami statybos darbuose. Dalis jų mokėsi pradžioje dirbdami be jokio atlyginimo, o po metų/kitų tapdavo pameistriais ir gaudavo šiokį tokį atlygį. Įrankius dažnai pasidarydavo patys, tačiau metalines jų dalis nukaldavo kaimo kalvis arba nusipirkdavo. Žemaitijoje dailides žmonės vadino meistrais, Suvalkijoje – kirtėjais, kadangi jie kirviu iškapodavo sąsparas.
Lietuviai ypatingą dėmesį skirdavo parinkdami būsimo namo vietą, nes gyvenamoji vieta turinti būti laiminga. Namų statybos cikle galiojo daugybė draudimų, pvz., namo negalima buvo statyti toje vietoje, kur vingiavo takas arba kelias, nes ,,Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis“. Negalima buvo įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje – nelaimė galinti pasikartoti. Rąstai namo statybai turėjo būti sukirsti, kai medžiai ,,miega“ – geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatyto namo ,,langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį įkeldavo kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką – tai dūmai iš krosnies visada kilsiantys aukštyn. Slenksčiui reikėdavę parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, ne kokį susisukusį ar šakotą, nes antraip kuriam nors iš namiškių protas galįs susisukti. Pati geriausia sklypo vieta namo statybai – pietinė. Tada vyrausianti šeimoje santaika ir ūkis gerai seksis. Statybą stengėsi pradėti porinę savaitės dieną, tik ne pirmadienį – antraip statybos laikotarpis ilgai užtruksiantis, atsiras visokių kliūčių. O kad žmonės gyvendami naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. Vargu ar šiandien kam šautų į galvą po statomo namo pamatais užkasti pelyno šakelę ar česnako skiltelę. O kadaise buvo tikima, kad šitaip apsaugotame būste apsigyvenusius žmones aplenksiančios ligos. O kad namai vaišingi būtų, žinia, ir turtingi, paberdavo namo kampuose po žiupsnelį aguonų.
Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką ir viename iš kampų, kur būsianti krikštasuolė, tarp rąstų iškirsdavę kryželį (aukštaičių ir užnemuniečių gyvenamajame name pagrindinio kambario kampas buvęs ties šoninės ir galinės namo sienų sudūrimu. Iki 20 amžiaus pradžios tai buvusi garbingiausia vieta valstiečio troboje). Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė turėjo saugoti nuo gaisro, žolelės – nuo ligų ir nelaimių, kadagys – linksmumą neš namams, sidabras – gins nuo ,,blogos akies“. Ir apskritai, tada ,,velnias kerčioj nesėdės“. Sunėrus pirmąjį namo rąstų vainiką meistras jo viduryje užkurdavo lauželį – kad nebūtų parazitų – tikėta ugnies apvalomąja galia. Surentę namo sienas ir uždėję gegnes tą pačią popietę meistrai skubėdavo iškelti vainiką – statybos baigties simbolį. Vainiką pynė iš ąžuolo lapų – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės. Vainiką pritvirtindavo prie sukalto kryžioko ir prikaldavo prie ilgesnės karties, o šią – prie vienos iš vidurinių gegnių, dažniausiai būsimo kamino vietoje. Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį kaip laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Iškeltas vainikas – ne tik ženklas, kad didieji darbai atlikti, bet ir kad šeimininkas turėtų pavaišinti meistrus.
Ko gero, ne tik etnologai, bet ir patys statybininkai pripažintų, jog vienas ryškiausių mūsų dienas pasiekusių papročių – tai virš namo gegnių iškeliamas vainikas, liudijantis artėjančių statybų pabaigtuves. Tradicijų žinovai teigia, jog mūsų protėviai puoselėjo gausybę prasmingų papročių, susijusių su pastatų statybomis, namų židinio puoselėjimu, ir apgailestaudami pripažįsta, kad iš jų belikęs tik blankus šešėlis.
Sveikiname visus Lietuvos statybų sektoriaus atstovus su Statybininkų diena! Linkime statyti jaukius namus, kuriuose būtų gera gyventi ir visuomet norėtųsi sugrįžti į ,,savo namus“.
Parengė vyresn. muziejininkė Danutė Blaževičienė
Naudota literatūra:
Angelė Vyšniauskaitė, Lietuvio namai, Vilnius,1999.
Vytis Čiubrinskas, Trobesio statybos laiko ir vietos parinkimas. Statyba ir architektūra, 2001, Nr.2
