Eksponato byla

Kiekvienai išvykai reikia pasiruošti: pagalvoti apie tinkamus drabužius ir užkandžius, patikrinti automobilį, užpilti degalų. O kaip kelionei ruošdavosi anksčiau, kai pagrindinė transporto priemonė buvo arklio tempiamas vežimas? Ar girdėjote žodžius abrãkas ir abrãkinė?

Šiandien pakalbėkime apie moteris. Apie moteris – darbščias ir talentingas, atsidavusias savo šeimai ir savo darbui, išsilavinusias, kuklias ir tolerantiškas. Apie dvi labai artimas moteris – mamą ir dukrą, bajoraites iš plačios ir garsios Lietuvos didikų Tvirbutų giminės, tyliai ir oriai pragyvenusias savo gyvenimus.

1996 m. lapkričio 22 dieną rinkau etnografinę medžiagą Linkuvoje, Pakruojo r. Pateikėja B. B. muziejui padovanojo stalo įrankius (šakutę ir peilį). Užrašiau jos pasakojimą. „Šiuos įrankius 1939 metais nusipirkau Vilniuje. Važiavom iš Utenos Vilniaus pažiūrėti“ (1939 metų rudenį Vilnius buvo grąžintas Lietuvai).

Apavas iš kailio – viena seniausių pasaulyje žinomų apavo rūšių. „Lietuvoje šaltu metų laiku avėta kailinėmis kojanomis, dar vadintomis kojenomis, kojinomis, kulbėmis, kolbenomis“ (1). Kojanos artimos naginėms ir etnologų dažniausiai priskiriamos tai pačiai apavo kategorijai. Aleksandras Gvanjinis mini XVI a. iš neskustos gyvulių odos raukiamą apavą. Toks apavas minimas ir Simono Daukanto aprašymuose.

Naginės – odinis, plokščiapadis, bekulnis, minkštos konstrukcijos, vientiso supjovimo (pagamintas iš vieno odos gabalo), primityvaus raukimo apavas, žemiau kulkšnies, prie kojos tvirtinamos per įpjovas batviršyje įverta juostele (apyvarais).