Eksponato byla

Prisimenant ką tik praėjusias Vėlines, mirusiųjų atminimo dieną, trumpai susipažinkime su lietuvių laidojimo papročiais. Namiškiui mirus, artimieji karsto nedarydavo – į pagalbą atskubėdavo kaimynai arba to paties kaimo meistrai.

Vita brevis est – gyvenimas yra trumpas; memento mori – atmink, kad mirsi – šie seni lotynų kalbos posakiai, primenantys, kad žmogus mirtingas, o gyvybė labai trapi, kasmet, artėjant Vėlinėms – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, lapkričio 2-ajai, vėl priverčia mus bent trumpam stabtelėti, pažvelgti atgal ir prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius. Tad ir šios savaitės muziejaus eksponatas susijęs su jais – su išėjusiais ten, iš kur negrįžtama – Anapilin. Tai morai – neštuvai, ant kurių uždėtas karstas būdavo nešamas į kapines.

Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio geležies parduotuvės ekspozicijoje eksponuojamas labai įdomus eksponatas – metalinis oblius. Visi kiti obliai iš gausios muziejuje saugomos kolekcijos – mediniai.

„Brukštuvs“ sviestui sukti – taip sviestasukę vadina Mažojoje Lietuvoje. Sviestasukė – medinis kubiliukas su ranka sukama krumpliaratine pavara, kuri suka kubiliuko viduje esančius sparnelius.

Šį kartą pasakojame ne apie vieną eksponatą, o apie jų grupę – muziejaus miestelio bažnyčios altorius puošiančias skirtingų stilių alavo žvakides, į muziejų patekusias iš privačios kolekcijos ir Rumšiškių bažnyčios, kur jos jau nebebuvo naudojamos. Alavinės žvakidės yra gana reti bažnytinės paskirties dirbiniai, atspindintys vietinę, jau beveik išnykusią bažnyčių puošimo tradiciją. Jie vertingi ir muziejiniu požiūriu kaip senųjų, jau neegzistuojančių Lietuvos amatų produktas.