Eksponato byla

Muziejuje Pravienos upėlės pašlaitėje rasite neįprastą, nei vienam etnografiniam regionui nepritinkantį statinį: pūpso iškilęs toks žemės kauburėlis, samanomis, kur ne kur žemuogėmis ir žole apaugęs. Į Vakarus atgręžtos paprastos lentų durelės, į Pietus ir Šiaurę – du maži langeliai, kuriuos užpildydavo ledo gabalais.

Šv. Jurgis – legendinis krikščionių karžygys, daugelio šalių ir miestų globėjas. Jis yra ir antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas. Jurginės – šventė, kurią švęsime už dviejų dienų, liaudyje visada buvo siejama su pavasariu ir gamtos atbudimu. Muziejaus miestelio bažnyčioje turime savą, visus mus globojantį „Šv. Jurgį“. Ar žinote jo istoriją ir kad sunegalavęs jis buvo „pagydytas“ įgudusių restauratoriaus rankų? Ir kad turėjo „giminaitį“ – Balbieriškio bažnyčios gaisre 2013 m. pražuvusį, to paties autoriaus Kazimiero Gurnickio nutapytą, panašų į jį „Šv. Jurgį“?

Mentùris – įrankis, padarytas iš jaunos eglaitės kamieno. Prie storesniojo eglaitės galo buvo paliktos keturios ar penkios vienodo ilgio ir viename aukštyje išsidėsčiusios šakelės. Aleksandras Pakalniškis knygoje Žemaičiai rašė: Menturis buvo vienas iš būtiniausių virtuvės įrankių.

Velykos – visada buvo gera proga nudžiuginti mažus vaikus. Senajame Lietuvos kaime vaikai laukdavo margučių, kuriuos, jiems dar miegant, atveždavo ir paruoštame lizdelyje palikdavo Velykų bobutė. Tėvai pasakodavo mažiems vaikams, kad ji miške prieš Velykas margina margučius, o jai padeda zuikučiai.

Ar žinote, kas tie Velykų būgnai ir kaip jie dunda? Ir kad jų mušimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą? Ir kokia sena ši tradicija bei kokia šių būgnų kilmė? Skaitykite proginę šios dienos Eksponato bylą ir daug apie tai sužinosite. Taip pat norime jus suintriguoti – gali būti, kad šv. Velykų rytą jūs išgirsite vieno iš dviejų muziejinių velykinių būgnų dundėjimą! Jei tai įvyks, tai bus įrodymas, kad muziejininkų entuziazmas iš tiesų daug ką gali, ypač sulaukus bičiuliškų patarimų iš šalies.