Eksponato byla

Kaip mūsų ir aplinkiniuose kraštuose darė tėvai, seneliai ir proseneliai, kiekvieną Kūčių vakarienę tradiciškai pradedame palaimintų kalėdaičių – simbolinės Kūčių duonelės laužymu, dalijimusi ir valgymu su savo artimiausiais žmonėmis, jų atsiprašydami, susitaikydami, linkėdami ramybės ir sveikatos.

Jau nebe tiek ir daug liko iki didžiausių metų švenčių. Šiemet kaip jokiais kitais metais su artimaisiais daugiau susitiksime mintimis, nuotolinio ryšio pagalba arba... išsiųsdami ranka rašytą atviruką. Galbūt ši nekomfortiška situacija turės ir teigiamų pusių, kuomet į madą grįš šilčiausius sveikinimus skleidžiantys šventiniai atvirukai.

Artėjant didžiausioms metų šventėms, trumpai apžvelkime Kalėdų eglučių puošimo tradicijas Lietuvoje. Pastebėtina, jog keičiasi ne tik dekoracijų mados, bet ir pačios tradicijos. Kalėdoms pradedame ruoštis vis anksčiau ir anksčiau.

Žemaitijoje šį indą vadino grūstuviu. Tai nedidelis, skobtas iš vientiso medžio gabalo, indas. Jo aukštis 49 cm, viršaus skersmuo – 17,4 cm. Grūdama taurės pavidalo įduboje, kurios gylis apie 30 cm. Aukštaitijoje šiuos indus vadina piestomis, jos – didžiulės.

Lietuvos liaudies buities muziejus baltos spalvos, klasikinę vyriškų marškinių apykaklę įgijo 1987 metais. Tai plačiausiai naudojama, tradicinė formali apykaklė. Pagaminta XX a. 4 dešimtmetyje. Tokias uždedamas apykakles parduodavo kartu su marškiniais arba jų buvo galima nusipirkti atskirai.