Lietuvos liaudies buities muziejus – tai vienas didžiausių (195 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Muziejus atspindi XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas.

Muziejus įkurtas 1966 metais Rumšiškėse, vaizdingoje Kauno marių pakrantėje. Prie kelio (7 km žiedinis maršrutas), vingiuojančio tarp miškų, pievų, kalnelių – kaimų fragmentai, jaukios sodybos, šimtamečiai pastatai su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su koplytėlėmis ir kryžiais, technikos objektai – malūnai, milo vėlykla, kalvė, aliejinė.

Muziejaus centre – miestelis su jam būdingais pastatais, kuriuose žiedžiami puodai, gaminami gintaro, medžio dirbiniai. Čia galite pažiūrėti 360 laipsnių video (pasukite su pele)

Tolėliau nuo etnografinių sodybų, muziejaus teritorijos šiaurės vakariniame pakraštyje, stovi Aristavėlės dvaro rūmai.

Skaudžius Lietuvai momentus atspindi tremties ir pasipriešinimo sektorius.

Lietuvos liaudies buities muziejaus padalinys – Salų etnoarchitektūrinis kaimas (Ignalinos rajone) yra ant Alksno ežero kranto, miškų ir ežerų apsuptyje, netoli Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio. Vaizdingoje vietoje įsikūręs padrikas kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje.