Kviečiame Ukrainos piliečius Lietuvos liaudies buities muziejų lankyti nemokamai! Запрошуємо громадян України відвідати наш музей бескоштовно!
Jaukus pokalbis su iš Ukrainos sostinės Kijivo atvykusia Katerina. Pirmieji jos įspūdžiai, aplankius muziejų, mintys apie tradicijas ir savastį.
„Ryšys su etnografija, etnokultūra man labai svarbus ir reikalingas. Nežinodamas praeities, negali kurti ateities. Todėl labai svarbu žinoti, kaip žmonės gyveno, kokius valgius gamino, kaip rengėsi. Kiekviename regione juk buvo viskas kitaip. Kaip Lietuvoje, taip ir Ukrainoje. Kitaip netgi drabužius siūdavo.
Pas mus kiekvieną tradicinę šventę ar gyvenimo įvykį lydi dainos, šokiai, vaikščiojimai. Ir visur sava „razina“ – kažkas, kuo tradicija ypatinga.
Pirmas įspūdis Jūsų muziejuje – jis labai didelis. Įkurtas nuostabiame gamtovaizdyje. Gyvenamieji statiniai taip pat skiriasi. Ukrainoje taip pat turime tokio tipo muziejų. Švenčiamos tradicinės šventės. Visi suvažiuoja. Toks masinis etnokultūrinis reiškinys.
Jūsų ekspozicijoje – kaip ir mūsų muziejuose – skirtingo turtingumo ūkiai. Skurdesnė buitis – vargingiau gyventa. Tik pirma, kas man krito į akis, kad namai ne balti, o tiesiog natūralaus medžio. Visi namai mūsuose būdavo balti. Juos balindavo. Ir – būtinai – puošdavo. Gėlėmis, ornamentais. Kai įeini į vidų, svarbiausia – krosnis. Jeigu pečius baltas, švarus, išpuoštas, tai irgi ženklas, jog čia šeimininkė puiki. Čia – tvoros kitokios. Pas mus iš vytelių išpintos. Ant tvorų kabinami ornamentais išpuošti moliniai ąsočiai ar kitokie indai – turtingumo ženklas. Visur daugiau ornamentikos, bet panašumų yra tikrai nemažai. Ekskursijoje po Jūsų muziejų girdėjau apie tai, koks svarbus merginai buvo gėlių darželis. Kokia aplinka, toks ir žmogus. Pas mus, jeigu namas išpuoštas gražiais, gėlėtais ornamentais, – čia gyvena puiki šeimininkė.
Mes su vyru iš vieno regiono, iš to pačio miesto, todėl vienas kitą suprantame (Centrinė Ukraina, Čerkasų sritis). Kaip jauna šeima, dar laikėmės vestuvių, krikštynų tradicijų. Dabar daug kur Ukrainoje madingos šiuolaikiškos vestuvės, bet jeigu tik pasuksi į mažesnį miestelį, ten dar gyvos senosios tradicijos. Mūsų vestuvės buvo tradicinės: 300 svečių, giminės, draugai, liaudies šokiai, dainos. Močiutės dainavos senąsias dainas. Ypatingai jautrus momentas, kai per vestuves jaunajai jau nuima nuometą ir mama užriša skarelę. Visi verkia. Ne tik jaunoji. Per visą vestuvių šventės laiką pavargome, bet kai prisimename dabar, dar kartą pakartotume viską, su visais smulkiausiais tradiciniais momentais. Sūnelio krikštynoms – rankomis siuvinėti drabužėliai. Mergina, kaip ir pas jus, turėdavo prieš vedybas kraitį pasiruošti. Turėjo pati viską išsisiuvinėti. Aš taip pat dalį savo kraičio siuvinėjau, tik tiek kantrybės, kaip mergaitėms seniau, neužteko, prašiau pagalbos, nes čia rimtas ir kruopštus darbas. Kiekvienas ženklas, raštas turi savo reikšmę. Kiekviena gėlelė, kiekvienas kryželis. Mama sūnui išsiuvinėja marškinius kaip apsaugos ženklą.
Tradicijos man… Aš atsimenu savo močiutę. Kai mes buvome vaikai, murmėdavome, kad neįdomu, nuobodu tos tradicijos ir kam ji mus verčia jų laikytis Dabar aš viską atiduočiau, jeigu galėčiau viso to mokytis iš naujo. Kad ir siuvinėjimo. Tai ir kažkoks nenusakomas ryšys, ir mintys apie tuos žmones, kurie gyveno iki mūsų, nors tu jų tikriausiai ir nematei. Proseneliai ar net seneliai, bet kai stengiesi nors kiek atkurti jų gyvenimo momentų, tai jauti tokią vidinę šilumą. Tai taip artima. Kad ir Kūčių patiekalai. Susirinkdavome pas močiutę. Močiutės ruošta kūčia (tradicinis valgis) – tokios daugiau niekur nevalgiau. Tie parduotuviniai visai ne tokie. O ir pagaminus ne tas. Būdami vaikai, dar nelabai norėdavome tos kūčios valgyti, bet dabar galvoju, kad jeigu galėčiau atsukti laiką atgal ir pajausti tą skonį ar išgirsti jos pasakojamas istorijas…
Visa tai taip artima. Net jeigu ir svetimoje šalyje laikaisi savo tradicijų, tai nors kažkiek tau suteikia namų jausmą. Tai teikia stiprybės. Stiprybės išgyventi. Pajausti dalelę savos žemės. To, kas tu esi. Iš kur tu esi. Dabar ypatingai jaučiu savo šaknis. Atlikai kokį ritualą, kad ir vainiką ant galvos užsidėjai ar siuvinėtą rūbą apsivilkai, ir tu jau jauti, kad tai sava. Atrodo, kad tai tik daiktas, bet ir šokti ar dainuoti tada norisi. Jautiesi kitaip. Sava, artima.
Kai vykau į Lietuvą, mama man davė kryželį, kad mane saugotų. Pas mus labai svarbus tas laiminimo, apsaugos momentas. Kažkas tau duos kokį mažą daiktelį, trupinėlį, dalelę ir tu jį saugosi ir branginsi. Ir tarsi žinai, kad ta apsauga šalia tavęs, ir tau nieko blogo nenutiks. Tai ir nuramina, jauti lyg artimieji būtų šalia“.
Kalbėjosi Rasa Grigutytė – Šliaužienė