Šiemet minime 55 m. nuo muziejaus įkūrimo. Šia proga pradedame naują skiltį „Muziejininko užrašai“, kurioje – mūsų muziejininkų atsiminimai, įspūdžiai iš ekspedicijų ir darbo muziejuje.

1989 metais vykome į Šilutės apylinkes rinkti etnografinės medžiagos apie lietuvninkų gyvenimą Mažojoje Lietuvoje. Ypač įsiminė susitikimas Šilutėje su Otto Serapinu (g. 1916). Jis kalbėjo gražia lietuvių kalba ir labai noriai pasakojo apie tėvų, ūkininkų iš Kiūpelių k. Pagėgių valsčiuje, gyvenimą, dalinosi prisiminimais apie savo dalyvavimą lietuviškoje veikloje, kai kraštas 1923 metais buvo prijungtas prie Lietuvos.

Otto Serapino tėvai namuose kalbėjo lietuviškai, mokėjo lietuviškai skaityti ir rašyti, tačiau jis pats Vydutaičių kaimo pradinėje mokykloje mokėsi jau vokiečių kalba. Mokslus tęsė Pagėgių K. Donelaičio lietuvių gimnazijoje, kur nemažai mokinių buvo nusiteikę provokiškai, tačiau jis visada buvo lietuvių pusėje. Pavyzdžiui, žaidžiant futbolą pasirinkdavo tik „lietuvių“ komandą. Būdamas 19 metų, nusprendė savanoriu tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Grįžęs iš kariuomenės, O. Serapinas dirbo muitininku Panemunės miestelio muitinėje, aktyviai dalyvavo lietuvių jaunimo „Santaros“ draugijos[1] Jonikaičių k. skyriaus veikloje, įkurto 1934 metais. O. Serapinas pasakojo, kad santariečiai vaikščiojo po kaimus ir platino lietuviškas knygas, kvietė jaunimą mokytis lietuvių kalbos kursuose. Pats dirbo mokytoju, dainavo lietuvių chore, dalyvavo lietuviškuose renginiuose. Klaipėdos krašto santariečiai turėjo savo himną, kurio žodžius O. Serapinas gerai prisiminė:

„Drąsiai, broleliai, ženkime pirmyn

Prie jūros, prie jūros savos.

Vėliavą savo kelkim aukštyn,

Tegul viršum jūros Vytis plevėsuos!

Klaipėdą gavome savo krauju,

Raitosi, rangosi bangos

Šalia karžygių.

Drąsiai, broleliai, ženkime pirmyn

Prie jūros, prie jūros savos!“

Klausydama O. Serapino pasakojimo pajutau, jog vietiniai gyventojai lietuvninkai įdėjo daug darbo, pastangų, kad šimtmečiais vokietintas kraštas sugrįžtų Lietuvai. Buvęs santarietis perfotografavo ir padovanojo muziejaus archyvui nuotraukas iš savo šeimos albumo, kuriose užfiksuotos akimirkos iš jo mokslo metų Vydutaičių kaimo pradžios mokykloje, Pagėgių gimnazijoje, Panemunės muitinėje, santariečių veikloje (LBM 7563).

Atsisveikindamas Otto Serapinas padovanojo man aliuminio šaukštą, kurio kotelio viename gale buvo pavaizduotos elnio traukiamos rogės ir užrašai: „Inta 1949“, „урал горы“. Kitame kotelio gale pavaizduotas jūroje plaukiantis burinis laivelis su užrašu: „1943 m. Klaipėda“. Supratau – tai tremties relikvija. Ilgai saugojau šaukštą galvodama perduoti Tremties muziejui, kai jis bus įkurtas. Tačiau dabar nusprendžiau, kad jis atiteks mūsų muziejui, kur jau turime Lapteviečių draugijos įkurtą Tremties sektorių.