„2005 metų liepos mėnesį dalyvavau ekspedicijoje Valkininkuose, Varėnos rajone. Klausinėjau apie duoną, duonos raikymo būdus, indus duonai. Užsirašiau ir kitokios medžiagos. Pateikėjai dalijosi prisiminimais apie pokarį, gyvenimą kolūkiuose, duoneliautojus iš Ukrainos“, – sako muziejaus Parodų ir ekspozicijų skyriaus vyr. muziejininkė Janina Samulionytė ir prisipažįsta anuomet maniusi, kad tie pasakojimai visam laikui pasiliks archyve.
Pateikėja Z. K., gimusi 1930 metais, Aukštakalnio k., Varėnos r., muziejininkei pasakojo: „Anksčiau būtau nepasakojus, tik dabar galiu. Po karo iš Ukrainos ir nuo Maskvos išbadėjusios moterys ateidavo. Jos atvykdavo į Valkinykų geležinkelio stotį ir pakrinkdavo. Moterims anyta duodavo, ji dievota. Anyta sakydavo: „Kiekviena burnelė valgyti nori. Puodą didelį virkim, ateis daugiau žmonių”. Anyta atėjusių moterų paklausdavo: „Ar norit valgyti“? Padėdavo sūrio, sviesto, lašinių, duonos. Kelionėn joms įdėdavo storą duonos riekę – atriekdavo per du-tris pirštus. O sau valgyti duonos riekė per pirštą storumo. Atpjaudavo lašinių. Atvykusios moterys sakydavo, kol grįšim namo, duona supelės, duokit geriau grūdų. Anyta gortelį avižų, rugių pasemdavo. Visą laiką visko turėjom. Mes nemokėjom rusiškai kalbėti, bet suprasdavom“.
„Netikėjau, kad ši medžiaga, bus tokia įdomi dabar“, – prisipažįsta vyr. muziejininkė Janina Samulionytė.
Rimgaudo Žaltausko nuotraukos
