Pernai paminėjome rašytojo, kanauninko, aukštaičio Juozo Tumo-Vaižganto 150-ąsias gimimo metines. Vaižganto tėvai Anupras ir Barbora, gimus Juozui, buvo pagyvenę žmonės, tėvas – 52, motina – 45 metų. Jis buvo dešimtasis vaikas šeimoje, „tėvų pagrandėlis“. Tumų šeimoje jau buvo mirę 4 sūnus. Motina, J. Tumo-Vaižganto vadinta motute, buvo „nedidukė, greita, nuolat dėl ko nors susisielojusi, ji be galo mylėjo vaikus, neapsakomai sielvartavo jų netekusi“.[1]
J. Tumas-Vaižgantas 1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. Prisimindamas tuos metus, jis rašė: „Lig šiol man visas kūnas apmiršta, atsiminus, kai vieną kartą, jau paaugęs realistas, aš, nieko nepranešęs tėveliams, ėmiau ir nebeatvažiavau atostogoms. Buvau priėmęs repeticiją tokiame krašte, kurs man rūpėjo pažinti.
– Sūneli! – tarė motutė, kai parvažiavau namo, – ką gi padarei? Jei daina nemeluoja, tai antai galinis langas jau kiauras: Aš jį pražiūrėjau, tavęs belaukdama. Apėmė toks nerimas, jog niekur daugiau ir nebegalėjau benusukti akių nuo to lango, pro kurį tave pamatydavau iš vagzolo atvažiuojant… Žiūrėsiu žiūrėsiu, dūsausiu dūsausiu, begu tu gyvas ir nepaklydęs…
Aš, kavalierius, tada kaip mažas įkniubau motutei į krūtinę ir gailiai verkiau. Dar ir dabar kažin kas sunkiu kamuoliu atšliaužia į paširdžius ir lūpa pavipsi, kaip panašūs mano jaunystės nusidėjimai iš kažin kur lyg bjaurios šmėklos iššliaužia ir pasityčiodamos pažvairuoja: „Šiaudadūši!..“[2]
[1] Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, 1982, p. 11
[2] Vaižgantas, Jaunam veikėjui, 1925. Cituojama iš: Vaižgantas, Raštai, 12 tomas, 2000, p. 46
Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė
Nuotraukoje: Kirdeikių pirkios galinis langas, Aukštaitijos kaime LLBM. Fotografas Rimgaudas Žaltauskas.