2018 m.  įgyvendintas projektas  „Paveikslų kolekcijos „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“ įsigijimas“  finansuotas  Lietuvos kultūros tarybos lėšomis. Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinių kolekcija papildyta 118 vnt. paveikslų iš A. Krištopaičio paveikslų kolekcijos „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“, kurie muziejui vertingi ne tik kaip meno kūriniai, bet kaip tiriamoji medžiaga, perteikianti  technikos paveldo ypatumus.

Paroda  „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“ eksponuojama muziejaus miestelio Ugniagesių stoginėje.

Antanas Krištopaitis gimė 1921 m. Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Valdomų k. pradinėje mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur jo dailės mokytoju buvo Petras Aleksandravičius, vėliau tapęs Vilniaus dailės akademijos profesoriumi. A. Krištopaitis buvo abiturientas, kai 1940 metais, prasidėjus lietuvių trėmimams į Sibirą, buvo suimtas ir nuteistas už akių 10 metų kalėti. Dar 7 metus praleido tremtyje, Buriatijos krašte. Grįžo į Lietuvą 1958 metais. Apsigyveno Šiauliuose, kur iki 1982 metų dirbo Šiaulių dramos teatro dailininku, kūrė spektaklių scenografiją. Kur bebūtų buvęs – kalėjimuose ar tremtyje A. Krištopaitis piešė likimo draugų portretus, Sibiro peizažus, todėl, anot jo paties, dailės mokykla buvo pats gyvenimas, iš kurio sėmėsi piešimo įgūdžių, patirties ir temų.

Krištopaičio atmintyje nuo pat vaikystės labiausiai buvo įsirėžęs malūno vaizdas, kurį jis kiekvieną dieną matydavo eidamas į mokyklą. Gyvendamas Šiauliuose, nusprendė juos piešti, kad Lietuvos peizažuose pamažu nykstantys malūnų vaizdai būtų išsaugoti nors piešiniuose. Todėl jis pradėjo keliauti po Lietuvą, pasirinkdamas kelionės maršrutą ten, kur nuo senų laikų dar stovėjo vėjo arba vandens malūnai. Nuo 1976 metų dailininkas pradėjo tapyti malūnus akvarelės technika, kuriuos tapė daugiau kaip du dešimtmečius. A. Krištopaičio paveikslai nutapyti etnografo akimis. Jis stengdavosi kuo tiksliau pavaizduoti kiekvieno malūno išorės vaizdą, jo pastatymo vietą, ryšį su gamtine ir gyvenamąja aplinka. Vaizduodavo ir malūno vidaus konstrukcijas, atskiras jos dalis ar detales. Prie kiekvieno paveikslo A. Krištopaitis parašydavo, ką žinodavo apie malūno statytojus, statybos istoriją.

Krištopaičio malūnų paveikslų reprodukcijos 2007 metais buvo išleistos albume „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“. Jis tapė ne tik malūnus, bet ir bažnyčias, piliakalnius, paminklinius medžius, istorinius ir memorialinius paminklus. Nutapyti paveikslai turi neįkainuojamą ikonografinę vertę, nes daug senųjų kultūros paminklų iki mūsų dienų neišliko arba buvo pakeista jų paskirtis.

2003 metais už aktyvų dalyvavimą Šiaulių miesto kultūros gyvenime, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą A. Krištopaičiui buvo suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas. 2007 metais jis buvo apdovanotus ordino „Už nuopelnus Lietuvai “ Karininko kryžiumi. Dailininkas A. Krištopaitis mirė 2011 m. gegužės 6 d. Palaidotas Gruzdžių kapinėse.

Liaudies buities muziejuje saugomi 174 A. Krištopaičio Lietuvos malūnų paveikslai. Parodoje – 38 paveikslai, kuriuose pavaizduoti vėjo ir vandens malūnai, stovėję įvairiose Lietuvos vietovėse, tačiau daugiausia jų iš Šiaurės Lietuvos – Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Šiaulių, Biržų, Joniškio, Panevėžio rajono apylinkių.

Tekstas Nijolės Andrejevienės