LAPKRIČIO 30-OJI – ŠV. ANDRIEJAUS IR SAULĖS GRĮŽTUVIŲ LAUKIMO PRADŽIOS DIENA

Šv. Andriejaus diena¹ (D. Armonienė 1997, 23) – tai pirmoji žiemos šventė, kuri dažnai sutampa su Advento (lot. adventus – artėjimas, atėjimas) pradžia ir žymi naujus liturginius metus.  Adventinis, rimties ir susikaupimo, laikotarpis tęsis keturias savaites ir pasibaigs gruodžio 25 d. – Šventomis Kalėdomis. Senoliai šią dieną Saulės grįžtuvių laukimo pradžios diena vadino, nes tai pats tamsiausias metų laikas. Saulė kiekvieną rytą vis vėliau kyla žadinti dienos ir anksčiau leidžiasi kviesdama poilsio. Diena, nors po truputį, bet vis dar trumpėja. Didžiąją paros dalį viešpatauja tamsa. Tikėta, „kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, visaip bandančios pakenkti žmonėms, žiemkenčių pasėliams ir gyvuliams“ (L. Klimka 2009, 114). Ši diena gausi papročių, burtų ir spėjimų. Pagal šios dienos orus spėta apie kitų metų derlių: „gausu sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta ir su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų“ (L. Klimka 2009, 114). Ir dabar yra išlikęs paprotys Šv. Andriejaus dieną pamerkti vyšnios šakelių. Anuomet jaunos merginos iš Šv. Andriejaus dieną nuskintos vyšnios šakelės spėdavo apie būsimą jaunikį ir vestuves. Jeigu šakelė iki Šv. Kalėdų pražys vadinasi, kitąmet ištekėsi. Jei jauna mergelė trokšta jai skirtąjį bernelį pamatyti – „tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves – tas bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, o balana – iš nedažyto medžio“ (L. Klimka 2009, 114).