Lapkričio 30-oji – šv. Andriejaus diena – Lietuvos valstybinių švenčių kalendoriuje sutampa su atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Prieš 104 metus Prūsijos lietuvių tautos taryba paskelbė Tilžės aktą, kuriame išreikšta lietuvininkų valia gyventi vienoje valstybėje su visa tauta. Šis dokumentas buvo svarus Lietuvos argumentas 1923 m. įteisinant Klaipėdos krašto prisijungimą.
Lapkričio 30-oji žymi ir pirmąją žiemos šventę – Saulės grįžtuvių laukimo pradžią. Senovėje dar buvo sakoma, kad tai ir žiemos pradžia. Visų tradicinių žiemos švenčių labai svarbi dalis – meilės burtai ir ateities spėjimai. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Ypač smalsauja jaunos merginos, norėdamos sužinoti, ar ateinančiais metais sulauks skirtojo bernelio ir ištekės. Dzūkų kaime buvo sakoma: „Va ir Andriejaus sulaukėm – mergų dziena…“. Merginos tikėjo burtų/užkalbėjimų galia, vylėsi prisišaukti meilę ir ištekėti. Vienatvė/senmergystė reiškė beveik nelaimę, nes, galimai, laukė davatkos dalia špitolėje arba ,,vergovė“ brolio ar kito giminaičio šeimoje.
XX a. pirmoje pusėje visoje Lietuvoje buvo žinomas, o pietryčių Lietuvoje dažnai atliekamas ypatingą galią turintis veiksmas – šv. Andrejaus dieną į tyrą vandenį pamerkti vyšnios šakelę. Vyšnia, jos žiedai tautosakoje asocijuojasi su jaunyste, su tekėti pasiruošusia mergaite. Jei pamerktoji šakelė Kūčių rytą pražydės – viltys ir svajonės išsipildys – mergelė ištekės už mylimo bernelio. ,,Itai Andriejus mergicas monina – itai tau vyšnia razžydėj, e kitai nerazžydėj.“ Tautosakos literatūroje randami aprašai liudija apie šio veiksmo stebuklingą galią:
„Reikia švento Andriejaus vakarą tamsoje, tylomis nueiti į sodą, nusilaužti vyšnios šakelę ir parsinešus ją pamerkti. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužydės, tai lauk savo vestuvių“ (Batakių k., Tauragės r.).
„Mergaitės, advents stoje, merkit vyšnios šakels, jei pražydės ant Kūčių, ti ateinančiais metais ištekėsit. Šakelių lėkdavo parsinešti iš dvaro sodo, savo neturėjo. Kad nesumaišytų, kur kieno šakelė, užrišdavo spalvotus siūliukus. Pražydusiom šakelėm džiaugdavos ir puošdavo Kūčių stalą“ (Rozalimas, Pakruojo r.).
Vyšnios šakelė turėjo būti iš svetimo sodo. Ne kiekvienoje sodyboje buvo sodas – kadaise jie augdavo tik prie dvarų, t.y., toliau nuo mergelės namų. Šakeles reikėjo skinti tamsoje, nuo medžio viršaus, nieko nekalbėti, nevalgyti… „Nieko nevalgius mergos bėga vogt vyšnių. Negali nieko sutikt, su niekuo nekalbėt. Pasodini šakutį butelin, aplipdai duonos minkštimu ir užkiši, kad niekas jos nejudyt, kad ji iki Kalėdų spakainiai išstovėtų. Jei per Kalėdas pražydės, tai merga ištekės“ (Ricielių k., Lazdijų r.)
Daug reikšmės buvo skiriama ir šv. Andriejaus naktį sapnuotiems sapnams. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška, nes tikėta, kad merginos gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Mergina, norinti susapnuoti žadėtąjį, šv. Andriejaus dieną pasiima saują kanapių, aguonų ar linų sėklų (sėmenų), nueina prie šulinio ir, tris kartus apeidama apie jį, kartoja „Sėju, sėju kanapes aplink šulinėlį / Duok, Dieve, žinot, su kuo būsiu visą vieką gyvent“ ir išbarsto sėklas. Po to iš karto sugrįžta namo, po pagalve pasideda vyrišką drabužį ir atsigula tikėdama, kad sapnas bus pranašingas. Jei šv. Andrejaus dieną badausi, o vakare eidama miegoti suvalgysi ką nors sūraus, būtinai susapnuosi jaunikaitį, kuris tau pasiūlys atsigerti vandens. Jei taip atsitiks, žinok, kad tas jaunikaitis – būsimasis tavo vyras. „Šventas Andriejus geras yra, ne vienai mergaitei duoda vyrą.“
Pasak prof. Liberto Klimkos, burtininkavimą žiemos metu, etnologai aiškina taip: ,,Tai jaunimo burtų diena, kai buvo klausiama, kaip kitais metais teks pasitikti savo likimą. Visi žiemos švenčių vakarai buvo siejami su burtais ir spėjimais. O tai kyla iš manymo, kad protėvių vėlės dalyvauja gyvųjų gyvenimuose ir padeda. Mitinė logika paremta tuo, kad, esą, anapus, kur gyvena vėlės, laikas nejuda, jis tarsi sustingęs, suledėjęs. Todėl buvo manoma, kad tarp praeities ir ateities nėra jokio skirtumo. Vėlės, esą, viską žino, kas buvo ir kas bus. Burtų ir apeigų metu buvo tikima, kad žinutė ateis iš ano pasaulio, jei tik bus su juo užmegztas ryšys“.
Atminkite: Šv. Andriejaus dienos burtai įgauną prasmę tik tą vienintelį metų vakarą.
Parengė edukatorė Danutė Blaževičienė
Naudota literatūra
Atvažiuoja Kalėdos. Advento – Kalėdų papročiai ir tautosaka. Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centas, 2019.
Klimka Libertas. Lietuviškų švenčių rate. Žara, 2009
Marcinkevičienė. Šv. Andriejaus diena ir mergavimas. Šiaurės Atėnai, 2020.
