Norėtume daugiau sužinoti apie kultūrinių augalų paveldo išsaugojimą? Kviečiame klausytis parnešimų apie senuosius sodus ir vaismedžių veisles, kultūrinių augalų paveldą, gyvenamosios aplinkos augalinės įvairovės kūrimą. Su detaliais pranešimų aprašymais galite susipažinti čia:

1. Gražvydas Jegelevičius: „Kultūrinių augalų paveldas ir agrobioįvairovės išsaugojimo svarba“ (25 min.)
Iki šių dienų išlikusi mūsų krašto kultūrinių augalų įvairovė – tai senosios veislės ar liaudies selekcijos pavyzdžiai. Jie yra reikšmingi moksliniu, istoriniu ir kulinariniu požiūriu. Prie vietos sąlygų prisitaikiusios daržo ir lauko augalų variacijos gali pasitarnauti kaip žaliava naujoms vietinėms veislėms sukurti, padėti padidinti žemės ūkio sistemų atsparumą ir prisitaikyti įsivyraujant klimato pokyčiams. Tai svarbi kulinarinio paveldo dalis, susieta su žmonių istorijomis ir prisiminimais ir net įspūdžiais (pvz. vaikystės skoniais). Žinoma, kad XX a. pradžioje Lietuvoje buvo surinktos didžiulės prie vietos sąlygų prisitaikiusių kultūrinių augalų kolekcijos, kurios, deja, buvo prarastos karo metu. Šiai dienai, palyginus mažai ką turime išsaugoję, bet kaimo vietovėse dar gyvena pavienių „užsispyrusių“ augintojų, kurie jau daug metų augina ir daugina iš tėvų ar senelių paveldėtų augalų sėklas. Ką galime padaryti šiandien siekdami išsaugoti daržo ir lauko kultūrų įvairovę?

2. Rasa Buslavičienė: „Gyvenamosios aplinkos augalinės įvairovės kūrimo ir naudojimo praktika“ (40 min)
Praktiškai naudojama augalinė aplinka – tai kuo didesnį šeimos ar bendruomenės poreikių spektrą tenkinanti erdvė, kurioje klesti gausi bioįvairovė. Maistui, fitoterapijai, higienai, grožiui, estetikai, laisvalaikiui ir kūrybai skirtos augalinės priemonės – viskas šalia. Kaip susikurti tokią aplinką panaudojant ir natūraliai augančius, ir senovinio darželio augalus, paveldo veisles bei dar mažai pažįstamas kultūras?

3. Gražvydas Jegelevičius: „Senieji sodai ir senos vaismedžių veislės Lietuvoje“ (40 min)
Rašytiniai istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvoje valstiečiai jau 18 a. pabaigoje turėjo nemažus sodus ir mokėjo skiepyti vaismedžius. 19 a. pradžioje J. Strumilos išleistame veikale „Šiaurės sodai“ minima ne viena dešimtis įvairių sodo kultūrų veislių, o Lietuvos pomologijos mokslui itin reikšminga iškilaus pomologo A. Hrebnickio veikla. Be gausybės užsienio kilmės obelų veislių A. Hrebnickis 20 a. pradžioje aprašė ir keletą vietinės kilmės veislių. Tarp jų – Beržininkų ananasinis, Beržininkų avietinis, Lietuvos pepinas ir kt. Kokių dar veislių galime aptikti senuose soduose ir ką galime vadinti paveldo veislėmis? Galbūt senuose soduose dar yra išlikę vertingų savybių turinčių liaudies selekcijos pavyzdžių?

Aristavėlės dvaras. Elenos Braziulienės nuotrauka.

Pranešimai bus skaitomi šį trečiadienį, rugsėjo 8 d., 14–16 val. Aristavėlės dvare. Tai – dalis Lietuvos muziejų kelio renginio „Oi, kas sodai do sodeliai…“. Daugiau apie šį renginį ir ir jo programą galite sužinoti čia. Norint dalyvauti, užteks įsigyti tik lankytojo bilietą!

Šiuos mokymus organizuoja VšĮ „Gamtinės žemdirbystės institutas“ pagal projektą „Sėklų saugotojų telkimas muziejuose“, kurį finansuoja Šiaurės ministrų tarybos NORDPLUS programa.